VILNIUS, liepos 4 — Sputnik. Iš pradžių Michailas Gorbačiovas tam priešinosi — jie pažinojo vienas kitą nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir nelabai gerai sutarė. Tačiau 1985 metais nebuvo laiko abipusiam pasipiktinimui: "perestroikai" reikėjo naujų darbuotojų. Energingas ir jaunas Sverdlovsko vadovas ilgą laiką buvo stebimas Centrinio komiteto. Kaip klostėsi jo politinė karjera sovietmečiu, prisimena RIA Novosti autorė Galia Ibragimova.
"Jis nesidrovėjo kalbėtis su žmonėmis"
"Michailai Sergejevičiau, Jelcinas yra mūsų žmogus! Mes privalome jį imti", — įtikinėjo TSKP Centrinio komiteto organizacinio-partinio darbo ir ideologijos skyriaus viršininkas Jegoras Ligačiovas. Gorbačiovas abejojo, bet vis dėlto įsiklausė į vyresniojo kolegos nuomonę.
1980-ųjų pradžioje Jurijus Andropovas atkreipė dėmesį į Sverdlovsko vadovą. KGB pirmininkas buvo sužavėtas, kad Jelcinas priešinosi biurokratinėms privilegijoms.
Tačiau jis ne iš karto sutiko persikelti. Jis buvo žinomas ir gerbiamas Sverdlovske. Jam vadovaujant mieste pradėta statyti metro, buvo pastatyti nauji teatrai ir cirkas. Daugelis pagaliau persikėlė iš barakų į modernius butus. Regioniniame centre buvo organizuojamos mugės su deficitinėmis prekėmis.
Kiekvienas sprendimas turėjo būti suderintas su Maskva ir teko įtikinėti Centrinį komitetą. Bet Jelcinas buvo ryžtingas lyderis.
Jis lankėsi gamyklose ir parduotuvėse, naudojosi viešuoju transportu, stovėjo eilėse prie bakalėjos prekių. Regiono komiteto kolegos tikėjo, kad tai yra tik "dėl akių". Tačiau paprasti žmonės galvojo kitaip.
"Jis bet kada galėjo įlipti į tramvajų ar autobusą ir važiuoti maršrutu, pasiklausyti, ką žmonės sako, kaip organizuojamas transportas, kaip atrodo miestas. Jis nevengė eiti į miną, eiti į šachtas, kalbėtis su žmonėmis", — prisiminė Uralo žurnalistas Grigorijus Kajota.
1970-ųjų viduryje Jelcinas buvo vienas iš pirmųjų regiono lyderių, surengusių viešus susirinkimus. Jo reikliai klausė: "Kodėl bendrabučiuose taip drėgna ir daug tarakonų?" Jam į sceną mesdavo užrašus: "Kodėl konservatorijoje verčia groti instrumentais su nutrūkusiomis stygomis?" Šaukė jau iš paskos: "Kodėl parduotuvėse nėra arbatos ir patalynės?"
Jelcinas kantriai atsakydavo, bet nežadėjo aukso kalnų. Jis nuoširdžiai paaiškino: "Produktai ir toliau bus pagal talonus. Ir neturėtumėte tikėtis atskirų butų iki devintojo dešimtmečio pradžios".
Šie susitikimai bent jau leido žmonėms, kaip sakoma, išsilieti. Juos rodydavo per televiziją, ir Maskva tai pastebėjo.
Tipiškas komunistas
Jelcinas, nors ir suprato planuojamos ekonomikos ydas, nelaikė savęs antisovietiniu. Jokiu būdu neprieštaravo Maskvai, ir jo politinė karjera sparčiai kilo į viršų. Taigi, 1977 metais jis neabejotinai įvykdė Andropovo įsakymą nugriauti Ipatijevo namą. 1918 metais šio dviejų aukštų dvaro rūsyje bolševikai sušaudė paskutiniojo Rusijos imperatoriaus šeimą.
KGB vadovui nepatiko, kad mirties bausmės vykdymo vieta patraukė užsieniečių ir sovietų disidentų dėmesį. Jis bijojo, kad Ipatijevo namai gali tapti antikomunistine šventove, o tada netoli ir iki neramumų. Sverdlovsko valdžia ilgą laiką atmesdavo šį prašymą, ir tik Jelcinas nesivaržydamas uždarė komunistams skaudų klausimą.
Kai 1982 metais Andropovas paskelbė, kad Vakarų kultūros įtaka sovietinei visuomenei yra ydinga, Jelcinas palaikė jį ir apkaltino užsienio madą "sugadinus Uralo jaunimą". Jo įsakymu nebuvo išleisti šeši užsienio filmai.
Jelcinas buvo užsiėmęs žemiškomis problemomis, o ne gyvenimo prasmės ar demokratijos paieškomis. Jam buvo įteikti keli vyriausybės apdovanojimai. "Jelcinas išsaugojo visus šiuos dingusios sistemos talismanus ir jais labai didžiavosi", — knygoje apie pirmąjį Rusijos prezidentą pažymėjo rašytojas Timothy Coltonas.
Sverdlovsko provincialas sostinėje
Maskvoje Jelcinui buvo pasiūlyta vadovauti statybos skyriui. Jis tikėjosi tvirtesnės pozicijos ir neslėpė nusivylimo.
"Centrinio komiteto narys, pirmasis devynių su puse metų patirtį turintis regioninio komiteto sekretorius ir į Centrinio komiteto statybų skyriaus vadovus skirti yra kažkaip nelabai logiška. Sverdlovsko sritis yra trečioje vietoje pagal gamybą šalyje, o pirmąjį regioninio partijos komiteto sekretorių, turintį unikalią patirtį ir žinias, būtų galima efektyviau išnaudoti", — prisiminė Jelcinas.
Bet jis iškart buvo išrinktas TSKP centrinio komiteto sekretoriumi. 1985 metų gruodžio mėnesį jis vadovavo Komunistų partijos Maskvos miesto komitetui (MGK). 1986 metų vasario mėnesį jis buvo kandidatas į politinio biuro narius. Tokį greitą pakilimą palaikė Gorbačiovas. Jis paaiškino, kad patyręs regiono pareigūnas padės įgyvendinti "perestroiką".
Komunistų partijos viršūnė skeptiškai vertino Jelciną. Jis buvo laikomas provincialu ir prasčioku. Vakarų jis irgi nedomino. Po susitikimo su juo Džordžas Bušas Vyresnysis pasipiktino jo manieromis.
"Šis vaikinas yra tikras laukinis, tiesa?" — jis sakė susitikime dalyvavusiems Baltųjų rūmų pareigūnams.
Įpusėjus "perestroikai", niekas negalėjo įsivaizduoti, kad labai greitai Jelcinas susidurs su Gorbačiovu. Tačiau ir pats Sverdlovsko politikas dar negalvojo stoti į opoziciją.
Jis buvo visiškai pasinėręs į darbą. Kaip ir Sverdlovske, asmeniškai tikrino parduotuves, sandėlius, valgyklas. Važinėdavo viešuoju transportu ir daug kalbėjosi su maskviečiais. Jam vadovaujant prasidėjo bendrojo plano rengimas, buvo uždrausta griauti istorinius pastatus. Atsirado nauja šventė — Miesto diena.
Jelcino darbo stilius Centriniame komitete buvo laikomas keistu, tačiau jis užmerkdavo akis. Maskvos miesto komiteto vadovo susitikimai su maskviečiais daugelį erzino. Gorbačiovas taip pat buvo nepatenkintas. Reformos įstrigo, jo populiarumas sumažėjo. O tiesmukas Jelcinas, atvirai kritikuodamas sistemos ydas, pelnė šlovę.
Kova su Gorbačiovu
1987 metų rudenį Centrinio komiteto plenariniame posėdyje buvo svarstomas pranešimas apie spalio mėnesio Revoliucijos 70-ąsias metines. Jelcinas staiga paprašė žodžio. Posėdžiui vadovavo Ligačiovas, tačiau jis nereagavo į pakeltą Maskvos miesto komiteto vadovo ranką.
"Mano manymu, Borisas Nikolajevičius Jelcinas nori pasakyti kažką", — jį užstojo Gorbačiovas. Ligačiovas nenoriai sutiko. Gavęs mikrofoną, Jelcinas sutriuškino partinių struktūrų darbą. Jis paragino nomenklatūrą nustoti "girti generalinį sekretorių" ir neformuoti naujo asmenybės kulto.
"Prabėgo dveji ar treji "perestroikos" metai. Daug pasakyta. Tačiau dabar paaiškėja, kad reikia dar dvejų ar trejų metų. Tai labai dezorientuoja žmones, partiją ir mus visus. Tikėjimas "perestroika" ėmė kristi. Žmonės iš tikrųjų nieko negavo", — priekaištavo iš tribūnos Jelcinas.
Kitą dieną visa Maskva apie tai kalbėjo. Jelcino kalba buvo išplatinta samizdatu; jis buvo cituojamas laikraščiuose, žurnaluose ir radijuje. Politikas, drąsiai skelbiantis "perestroikos" problemas, išėjo į pirmą planą.
1989 metų kovo mėnesį Jelcinas buvo išrinktas liaudies deputatu. Po metų jis vadovavo Aukščiausiajai tarybai. Šiose pareigose 1990 metų birželio 12 dieną jis pasirašė deklaraciją dėl Rusijos suvereniteto. Dar po metų jis laimėjo prezidento rinkimus.
"Gyvenimas mums sukelia nuostabius paradoksus. Ar nenuostabu, kad likimas tipiškam sovietų žmogui Jelcinui suteikė sovietinės sistemos naikintojo vaidmenį?" — klausia Timothy Coltonas.
Jelcinas Rusijos prezidento pareigas ėjo iki 1999 metų gruodžio 31 dienos.