Kalba eina apie ilgai kenčiančius Lenkijos prezidento rinkimus, kurie turėjo būti surengti dar gegužę. Priminsime, kad jei jie būtų surengti per įstatymų nustatytą terminą, dabartinis prezidentas Andžejus Duda būtų turėjęs visas galimybes laimėti pirmajame ture, nes, remiantis daugybe apklausų, jo reitingas tada viršijo 60 procentų. Štai kodėl liberali opozicija, kurią aktyviai remia Vakarų politikai ir žiniasklaida, padarė viską, kas įmanoma, kad pandemijos pretekstu būtų nutrauktas balsavimas. Ir jiems pavyko.
Rinkimų atidėjimas vasaros viduriui iš tikrųjų tapo savotišku "trečiuoju turu" (jei pateiksime analogiją su 2004 metų Ukrainos "oranžine revoliucija"), nenumatytu šalies Konstitucijoje. Kai kurių savo šalininkų akivaizdoje Duda išseko, parodė silpnybę, todėl jo reitingas po gegužės mėnesio balsavimo atšaukimo iš pradžių nukrito beveik perpus. Opozicija pasinaudojo momentu ir iš rinkimų atsiėmė atvirai pražūtingą statytinę, kurią bandė priešpriešinti Dudai pavasarį, — buvusią Seimo pirmininkę Malgožatą Kidavą-Blonską.
Remiantis pirmojo turo rezultatais, atrodė, kad Duda užsitikrina gana patogų 13 % atotrūkį, tačiau iki balsavimo dienos apklausos parodė, kad oponentai žengia koja kojon, su beveik vienodais rodikliais. Tiesą sakant, būtent taip ir baigėsi rinkimai. Iškart po apygardų uždarymo buvo paskelbti pirminių apklausų rezultatai: dabartinis prezidentas laimi tik su 0,8 % persvara. Galutinis rezultatas buvo šiek tiek didesnis Dudos naudai: 51,2 %, tuo tarpu Tšakovskis gavo 48,8 %.
Ko gero, Lenkijos vienybei toks rezultatas yra pats rizikingiausias. Labai emocingos kampanijos metu abi stovyklos viena kitai išsakė daug įžeidimų, įtarimų ir kaltinimų. Esant tokiam minimaliam dabartinio prezidento atotrūkiui nuo konkurento, labai lengva suabejoti jo pergalės teisėtumu, atsižvelgiant į nešvarius metodus, kurie buvo naudojami kampanijos metu. Tiesą sakant, Tšaskovskio šalininkai iškart pradėjo tai daryti.
Lenkijos visuomenė yra susiskaldžiusi geografiškai: septynios rytų vaivadijos balsavo už dabartinį prezidentą, devynios vakarų balsavo už jo konkurentą. Vyksta aštri kartų stratifikacija. Taigi, už Dudą savo balsus atidavė 62 % vyresnių nei 60 metų rinkėjų, o už Tšaskovskį — 64 % jaunų žmonių iki 29 metų. Dabartinį valstybės vadovą palaikė didžioji dauguma patriarchalinio Lenkijos kaimo, jo oponentą — dideli miestai, žvelgiantys į Vakarų Europą.
Jei anksčiau Lenkijos elitas susivienydavo bent jau aplink išgalvotą "Rusijos grėsmės" idėją, dabar šios temos lyg ir nebuvo. Ne, žinoma, be jos neapsieita. Ir šia prasme neįvyko jokių esminių pokyčių: ir Duda, ir Tšaskovskis nesiskiria vienas nuo kito, kai aptaria užsienio politikos darbotvarkę, išreikšdami antirusiškas, proamerikietiškas ir pro-NATO idėjas.
Įdomus momentas: pagrindinė "pop" tema, kad ir kaip paradoksalu gali atrodyti tiems, kurie laikė Lenkiją katalikiška tradicijas palaikančia valstybe, buvo LGBT bendruomenės ir tos pačios lyties asmenų santuokų aptarimas. Artėjant rinkimams Duda suintensyvino savo antigėjišką retoriką ir netgi prisikalbėjo, kad "LGBT ideologija yra labiau griaunanti nei komunizmas", o tai Vakaruose sukėlė nepaprastai piktą reakciją.
Reikėtų pažymėti, kad į kampaniją ne kartą įsikišdavo Europos struktūros, kurios, sustiprėjus konservatyviai Dudos retorikai, padidino savo pareiškimų, aiškiai palankių prezidento oponentui, aštrumą. Pavyzdžiui, valdančiosios partijos kontroliuojamų regionų valdžios institucijoms bandžius pasiskelbti "nuo LGBT laisvomis" zonomis, Europos Komisija akimirksniu smogė į silpnąją lenkų vietą: pagrasino, kad už tai atims iš vietos valdžios institucijų finansavimą. Taigi, jei kas nors bus apkaltintas kišimusi į Lenkijos rinkimus, tai šį kartą vargu, kad Rusija.
Tiesą sakant, antrojo turo išvakarėse Vokietija už tai jau gavo pylos. Lenkijos užsienio reikalų ministerija iškvietė Vokietijos įgaliotinį po "Die Welt" straipsnio, kuriame atvirai raginta balsuoti už Tšaskovskį. Žibalo į ugnį pripylė ir lenkų bulvarinis leidinys "Fakt", kuris apkaltino Dudą dangstant pedofilą. Duda iškart atkreipė dėmesį į vokiečių laikraščio savininkus ir apkaltino Vokietiją norint išrinkti Lenkijos prezidentą.
Dudos komanda, kurią iš visų pusių apsupo Briuselis ir liberali Europos žiniasklaida, galiausiai ėmėsi kurso, kuris XXI amžiui atrodė visiškai laukinis. Nuspręsta sulošti antisemitizmo korta. Tai buvo padaryta valstybinio Lenkijos televizijos kanalo TVP, kuris iš esmės buvo prezidento žiniasklaidos būstinė (97 % naujienų apie Dudą buvo teigiamos, trys procentai — neutralių istorijų, o 87 % pranešimų apie Tšaskovskį buvo neigiami, 13 % — neutralūs), rankomis.
Šis kanalas pastatė Tšaskovskį į keblią padėtį klausimu, ar jis ketina mokėti žydams kompensaciją už Holokaustą Lenkijoje. Tada jis reguliariai skleidė tezę, kad opozicijos kandidato atsisakymas diskutuoti šiuo klausimu yra jo sąmokslo su kažkokiomis "žydų organizacijomis" užkulisiuose, kartais tiesiogiai nurodant Džordžą Sorošą, apraiška. Šis žingsnis taip sukrėtė Vakarų ir Izraelio žiniasklaidą, kad, matyt, Varšuvai teks dar ilgai aiškintis dėl tokių originalių šiuolaikinei Europos valstybei rinkimų technologijų.
Apskritai Briuselio ir Dudos tarpusavio pretenzijų kampanija šioje įnirtingoje kovoje sukaupė labai daug. Sudėtingi pastarųjų metų santykiai tikrai nepagerės po tokio audringo apsikeitimo nuomonėmis. Taigi, pagrindinis tokių nešvarių rinkimų-2020 rezultatas buvo politinio susiskaldymo Lenkijoje paaštrėjimas ir ryškus jos santykių su sąjungininkais Europoje pablogėjimas.
Varšuva turėtų užfiksuoti, kad Rusija su tuo neturėjo nieko bendro.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.