Informuoti agentūros "Reuters" šaltiniai iš OPEC sakė, kad naftą eksportuojančių šalių aljansas rimtai svarsto scenarijų, pagal kurį naftos paklausa niekada neatsigaus, ir tai turės gana rimtų pasekmių naftos pramonės šalims.
Pasak britų naujienų agentūros, koronaviruso epidemija ir kartu mažėjančios naftos kainos "paskatino kai kuriuos OPEC pareigūnus, kurie nuo jos įkūrimo prieš 60 metų yra galingiausi naftos gavybos šalininkai, susimąstyti, ar šių metų staigus paklausos sumažėjimas lems nuolatinius pokyčius ir kaip geriausiai valdyti tiekimą, jei naftos era artėja prie pabaigos."
Nepaisant to, kad septyni agentūros šaltiniai, įskaitant buvusius ir dabartinius aukšto rango OPEC atstovus, tariamai sako, kad ilgalaikės pačios OPEC prognozės dėl pasaulinio naftos vartojimo turėtų būti sumažintos, verta pažymėti, kad oficiali organizacijos pozicija nėra tokia pesimistiška.
Tiesą sakant, būtent dėl šios medžiagos "Reuters" ir sukėlė tokį didelį (net skandalingą) susidomėjimą: jei už naftą gaminančių šalių aljanso scenos bus diskutuojama apie "naftos eros" pabaigą, tai tikrai rimtas padėties pasikeitimas, kuris turėtų priversti persvarstyti savo planus dėl tokių skirtingų šalių, kaip Rusija, Kanada ar Norvegija, ateities.
Tačiau verta paminėti, kad tai ne pirmas kartas, kai Vakarų (ir ne tik Vakarų) tarpininkai kartu su anoniminiais (o kartais ir ne anoniminiais) aukšto rango šaltiniais iškilmingai skelbia apie "naftos eros" saulėlydžio pradžią.
Iš tikrųjų koronaviruso sukeltas ekonominis šokas nepridėjo nieko naujo prie ilgalaikio vaizdo apie numatomą naftos paklausos mažėjimą ir paprasčiausiai papildė sąrašą, kuriame anksčiau buvo tik du punktai: kovos su visuotiniu atšilimu priemonės ir precedento neturintis žaliosios energijos technologijų vystymasis. Todėl šie du veiksniai dabar pridedami prie prognozių, kad koronavirusas suluošins pasaulio ekonomiką taip, kad buvęs naftos paklausos lygis niekada nebus pasiektas. Kitaip tariant, koronavirusas lems tokį vartotojų elgesio pasikeitimą, kad net ir atsigaunant ekonomikai, jie patys nebevažinės į darbą automobiliais (o visi ir toliau dirbs nuotoliniu būdu) ir tikrai niekur neskraidys atostogauti, nes turizmas žlugs dėl epidemijos.
Sprendžiant iš ažiotažo, susijusio su prieiga prie tradicinių turistinių vietų ir jos atkūrimu skirtingose šalyse, vargu ar reikia tikėtis nuolatinių vartotojų elgesio pokyčių šia prasme. Visos pasaulio ekonomikos atsigavimas, net jei tai užtruks dvejus ar ketverius metus, vis tiek tik sulėtins natūralų naftos paklausos augimą.
Nuo 2004 metų ir interneto eros pradžios kalbama apie didelės darbuotojų dalies perėjimą prie nuotolinio darbo režimo, tačiau dauguma tokio pobūdžio eksperimentų buvo nesėkmingi, nes paaiškėjo, kad disciplina ir produktyvumas dažnai mažėja, o darbuotojai, dirbantys nuotoliniu būdu, greitai atranda, kad biure esantys kolegos asmeniškai bendrauja su viršininkais ir geriau orientuojasi "biuro politikoje" bei aplenkia kitus kopdami karjeros laiptais, todėl nuotolinis darbas yra gana nepatrauklus.
Vienintelis tikrai rimtas pavojus naftos paklausai gali būti tikras technologinis proveržis, dėl kurio elektrinės transporto priemonės, taip pat elektriniai sunkvežimiai ir jūroje esantys elektriniai konteineriniai laivai taps konkurencingi.
Bet čia koronavirusas neįnešė nieko naujo — visada buvo naujų technologijų rizika. Kalbant apie priverstinį naftos atsisakymą arba tarifų taikymą angliavandeniliams atitinkamose šalyse dėl "kovos už klimato išgelbėjimą" (t. y. Europos Sąjungoje), Emanuelio Makrono ir "geltonųjų liemenių" (kurių protestai prasidėjo įvedus drakonišką aplinkos apsaugos mokestį) patirtis labai aiškiai rodo, kad bandymas sukurti ekonomiką be anglies dioksido administracinėmis priemonėmis yra labai bloga ir pavojinga idėja, kelianti pavojų ne naftos gamintojams, o "žaliąsias iliuzijas" puoselėjantiems politikams.
Stebėtina, kad būtent didžiausią susirūpinimą keliančiais dėl kokios nors išteklių pramonės ateities momentais, investicijos į šią pramonę yra patraukliausios. Galbūt per metus ar du dabartinės diskusijos apie apgailėtiną pasaulio naftos gamybos ateitį atrodys juokingos, nes problemų gali kilti ne tiek su paklausa, kiek su naftos pasiūla.
Pavyzdžiui, interviu su "Financial Times" vienos iš seniausių nepriklausomų skalūnų bendrovių prezidentas Matt'as Gallagher'is, sakė, kad Jungtinės Valstijos jau perėjo naftos gavybos piką, kad artimiausioje ateityje ji negalės atsigauti iki rekordinio 13,1 mln. barelių per dieną lygio, ir kad p. Gallagher'is jau nesitiki pamatyti šį lygį savo gyvenime.
Maža to, dabar, kai tai jau mažai ką domina, paaiškėja, kad duomenys apie skalūnų naftos atsargas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo daugiausia suklastoti. Ir tai ne "Kremliaus propagandos" įvertinimas, o Amerikos naujienų agentūros "Bloomberg" tyrimo rezultatas: interviu su penkiais dabartiniais ir buvusiais geologais, kurie kalbėjo (su "Bloomberg") su sąlyga, kad bus išsaugotas jų anonimiškumas, jie apibūdina (verslo) kultūrą, kuri skleidžia pernelyg daug optimizmo.
Du apklausti inžinieriai pažymėjo, kad (skalūnų bendrovių) vadovai tiesiogiai liepė jiems "išpūsti" rezervus. Kiti teigia, kad tokie prašymai buvo numanomi, ir buvo tik inžinieriai, kurie pateikdavo agresyvius vertinimus, pakildavo karjeros laiptais. Kai kurie sako, kad jie ar jų kolegos buvo atleisti, nes jie nesutiko "išpūsti" pagrindinių rodiklių.
Atsižvelgiant į pastaraisiais metais mažėjančias investicijas į įprastinę naftos gavybą, paklausa gali atsigauti po epidemijos, tačiau naftos nepakaks jai patenkinti. Ir šis, daug labiau tikėtinas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, scenarijus prieš OPEC aljansą taip pat numato teisingo gavybos valdymo užduotis — tik daug didesnių naftos kainų sąlygomis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.