Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

2000 metų rugpjūčio 12 dieną per pratybas Barenco jūroje nuskendo branduolinis povandeninis laivas "Kursk". Nė vienas iš 118 laive buvusių žmonių neišgyveno. Dėl daugelio priežasčių "Kursko" nuskendimas tapo vienu iš posūkių šiuolaikinės Rusijos istorijoje
Sputnik

VILNIUS, rugpjūčio 12 — Sputnik. Didelio masto Šiaurės laivyno pajėgų manevrai, avarinis nardymas, sąlyginis smūgis prieš "priešą", staigus torpedos sprogimas ir 118 jūreivių žūtis — lygiai prieš 20 metų įvyko didžiausia katastrofa Rusijos povandeninių laivų istorijoje. Projekto 949A "Antej" branduolinis laivas "Kursk" kartu su įgula nuskendo Barenco jūroje 108 metrų gylyje. Ir nors narai kelis kartus bandė patekti į vidų ir išgelbėti išgyvenusius žmones, jiems nepavyko išgelbėti nė vieno. Tragedijos akimirkas prisimena RIA Novosti autorius Nikolajus Protopopovas.

Paskutinis išplaukimas

"Kurskas" išvyko į suplanuotas pratybas Barenco jūroje rugpjūčio 10 dieną. Treniruočių manevrai truko dvi dienas, o rugpjūčio 12 dienos rytą jūreiviai ruošėsi vykdyti sąlyginį priešo lėktuvnešių grupės puolimą. Staiga nutrūko ryšys su laivu. 11:30 Norvegijos seismologinė stotys užfiksavo smūgį, kurio stiprumas buvo 1,5, o po kelių minučių galingesnis — 3,5.

Šiaurės laivyno laivų būrys išvyko ieškoti povandeninio laivo. "Kurskas" buvo aptiktas kitą dieną 108 metrų gylyje. Apžiūrėjus valtį povandeniniais aparatais paaiškėjo, kad laivas tiesiogine prasme įstrigo į dugną maždaug keturiasdešimties laipsnių kampu, priekinė dalis buvo išvartyta, laivapriekio skyriai buvo visiškai užtvindyti. Rusijos karinio jūrų pajėgų vadas admirolas Vladimiras Kurojedovas jau tada sakė, kad buvo mažai vilties išgelbėti žmones.

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

Nepaisant to, jie pradėjo gelbėjimo operaciją: į katastrofos vietą atvyko branduolinis kreiseris "Petras Didysis", povandeninis laivas ir dar dvidešimt kitų laivų bei gelbėjimo transporto priemonių. Rusijos gynybos ministerija pradėjo derybas su NATO atstovais, prašydama techninės pagalbos išgelbėti "Kursko" įgulą.

Buvo planuota, kad išgyvenę jūreiviai iš valties paliks gelbėjimo sviedinių pagalba. Tačiau audra sutrukdė — jūros bangavimas nelaimės vietoje siekė penkis taškus. Anot šio tipo povandeninių laivų kūrėjo centrinio projektavimo biuro "Rubin" specialistų, įgula turėjo oro atsargų penkioms – šešioms dienoms.

Laivas, žmonės ir likimai

"Kurske" buvo 118 žmonių — karininkai, mičmanai, sutartininkai ir šauktiniai jūreiviai. Daugelis kelintos kartos jūreiviai. Pavyzdžiui, bendra vyresniojo karinių jūrų pajėgų mičmano Sergejaus Černyševo šeimos tarnybos trukmė viršija 150 metų.

"Serioža gimė Sevastopolyje ir, kaip ir daugelis vietinių berniukų, nuo vaikystės buvo pamišęs dėl jūros, — RIA Novosti pasakoja Sergejaus brolis Evgenijus, taip pat karo jūreivis. — Mūsų šeima persikėlė į Severomorską 1973 metais, kai mano tėvas buvo paskirtas jūrų ryšių pulko vadu. Serioža buvo labai padorus ir visais atžvilgiais pozityvus žmogus. Ir aktyvus — mokyklos komjaunimo organizatorius, šachmatų komandos kapitonas. Jo vardas buvo suteiktas mokyklai Severomorske, kur jis mokėsi".

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

Į "Kurską" — naujausią tuo metu atominė laivą —  Sergejus Černyšiovas atėjo 1993 metais. Jis tarnavo atsargos įguloje, vėliau buvo perkeltas į pagrindinę. Laive jis dirbo kosminių ryšių techniku.

"Kai prasidėjo perestroika, nedarbas, aš padėjau jam įsidarbinti branduoliniame povandeniniame laive, — prisimena velionio brolis. — Tai buvo prestižinė vieta: naujausias branduolinis povandeninis laivas, modernūs ginklai. Atranka buvo pati griežčiausia: išsilavinimo, sveikatos, mokymo lygio. Mano brolis išlaikė dvi autonomines sistemas, leidosi į ilgus žygius, buvo labai patyręs povandeninio laivo įgulos narys. Reikia pasakyti, kad devyniasdešimt procentų "Kursko" įgulos sudarė karininkai ir mičmanai, atsitiktinių ten nebuvo".

"Kurske" žuvęs kapitonas-leitenantas Maksimas Safonovas turi panašią biografiją. Anot jo tėvo, karinio jūrų laivyno karininko Anatolijaus Safonovo, nuo ankstyvo amžiaus Maksimas keliaudavo su juo į karinio jūrų laivyno garnizonus.

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

"Penktoje klasėje jis įstojo į jaunųjų jureivių klubą ir labai susidomėjo, — sako Anatolijus. — Vaikinus vežiojo į ekskursijas į Juodosios jūros ir Šiaurės laivynus. Jiems tai labai patiko. Sūnus ir jo draugai norėjo mokytis tik Nakhimovskio mokykloje. Vėliau jis nusprendė tapti povandenininku. Tarnavau paviršiniuose laivuose, tačiau pradėjau nuo povandeninių laivų. Iš asmeninės patirties žinau, kokia sunki ir atsakinga ši profesija".

Maksimas pasirinko šturmano specialybę, o 1996 metais jis buvo įtrauktas į "Kursko" įgulą. Tai buvo jo pirmoji tarnybos vieta.

"Valtys tada retai išplaukdavo į jūrą, "Kurskas" buvo geriausias Šiaurės laivyno laivas, dirbo už visus, — pažymi Safonovas-vyresnysis. — Visa komanda yra entuziastingi žmonės, turintys didžiulį norą tarnauti, kurie mylėjo savo darbą. Maksimas labai jaudinosi, kad dėl susiklosčiusios situacijos šalyje karininkai paliko laivą, buvo susirūpinęs dėl laivo likimo. Vos per mėnesį jis išlaikė visus laivo konstrukcijos, pažeidimų kontrolės priemonių bandymus ir tapo visateisiu įgulos nariu".

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

1999 metų rudenį "Kurskas" išplaukė į Viduržemio jūrą. Kreiseris sėkmingai įveikė visas NATO povandeninių laivų linijas, slaptai sekė JAV 6-ojo laivyno laivus ir netgi atliko keletą imituotų raketų paleidimų. Tada vadas Genadijus Liačinas gavo Rusijos didvyrio vardą, daugumai įgulos narių buvo įteikti ordinai ir medaliai. Maksimui Safonovui turėjo būti įteiktas II laipsnio ordiną "Už nuopelnus Tėvynei". Bet nespėjo.

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

"Kurske" tarnavo ne tik kelintos kartos kariškiai. Taigi vyriausiasis atsargos karininkas Aleksandras Neustrojevas gimė mažame Tomsko srities Loskutovo kaime ir buvo pašauktas į branduolinį povandeninį laivą.

"Mes visi vaikystėje gyvenome tame pačiame name, mokėmės toje pačioje mokykloje, kartu žaidėme ledo ritulį, netgi teises vairuoti mašiną ir traktorių gavome vienu metu, — prisimena jo draugas ir bendravardis Aleksandras. — 1997 metais Sania buvo pašaukta į armiją. Po mokymų Severodvinskas — Šiaurės laivynas. Išsiųstas į "Kurską". Tada nusprendė likti pagal sutartį — žinojo, kad kaime nėra darbo. O jūreiviams buvo suteiktas būstas, mokamas pastovus atlyginimai. Jis mums parašė, kad didžiuojasi tarnyba, vadino savo valtį nepaskandinama. Jis labai teigiamai kalbėjo apie įgula — gerai sugyveno su kitais povandenininkais".

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

Apie avariją povandeniniame laive meistro draugai ir artimieji sužinojo iš radijo žinių. Visas kaimas per televiziją stebėjo gelbėjimo operacijos eigą. Pirmosiomis dienomis po tragedijos buvo gauta prieštaringos informacijos — beveik savaitę Loskutovo gyventojai tikėjosi, kad Saša bus išgelbėtas.

"Jį atvežė uždarytame "cinke", — sako draugas. — Jis buvo palaidotas čia, kaime. Vėliau mes padarėme pjedestalą, ant kapo pastatėme inkarą. Liko sesuo ir jaunesnysis brolis. Tėvas mirė, kai Saša dar tarnavo. O motina mirė 2005 metais. Ji negalėjo to pakęsti — prarado vyrą, tada beveik iškart — sūnų".

Paskutinis prieglobstis

Daugiau nei savaitę buvo bandoma išgelbėti "Kursko" jūreivius. Giliavandenė transporto priemonė "Priz" kelis kartus nusileido iki povandeninio laivo, tačiau patekti į vidų nepavyko.

Pirmieji į kreiserį įlipo norvegų narai, kurie priartėjo prie katastrofos vietos "Seaway Eagle" laivu. Rugpjūčio 20 dieną jie apžiūrėjo branduolinį povandeninį laivą. Norvegai sugebėjo patekti į gelbėjimo liuką ir atidarė jį specialiai pagamintu įrankiu.

Vaizdo kameros parodė, kad visi skyriai buvo užtvindyti — jokių oro kišenių. O rugpjūčio 21 dieną Šiaurės laivyno štabo viršininkas viceadmirolas Michailas Mocakas patvirtino, kad visa K-141 "Kursko" branduolinio povandeninio laivo įgula žuvo.

Negrįžę iš gelmių. Kodėl nepavyko išgelbėti "Kursko" ekipažo

Mirusiųjų kūnai buvo pradėti kelti spalį. Tyrimo metu paaiškėjo, kad po sprogimo žmonės išgyveno šeštame, septintame, aštuntame ir devintame skyriuose. Visi nuėjo į devintąjį skyrių ir laukė pagalbos. Rastame priešmirtiniame kapitono-leitenanto Dmitrijus Kolesnikovo raštelyje parašyta, kad skyriuje gelbėjosi dvidešimt trys žmonės.

2001 metų spalio mėnesį "Kurskas" buvo pakeltas iš dugno ir nuvežtas į 50-ą laivų statyklą Rosliakove. Tyrimais nustatyta, kad beveik visas laivas buvo apdegęs iš vidaus. Temperatūra gaisro epicentre siekė aštuonis tūkstančius laipsnių šilumos. Pertvaros buvo supjaustytos smūgio banga. Stebuklingai išliko reaktoriaus skyrius ir dvidešimt dvi sparnuotosios raketos šachtose išilgai šonų.

Oficiali įvykio versija buvo paskelbta 2002 metų liepą. Katastrofa įvyko "įvykus sprogimui, kurio centras yra mokomosios torpedos vietoje, ketvirtojo torpedos aparato viduje, ir dėl toliau išsiplėtojusio sprogstamojo proceso torpedų kovos įkrovimo skyriuose, esančiuose pirmajame branduolinio povandeninio laivo skyriuje".

Anot tuometinio generalinio prokuroro Vladimiro Ustinovo, per šešias – septynias valandas po avarijos "Kurskas" buvo beveik visiškai užtvindytas vandeniu.