Pradėkime nuo opozicijos. Pirmiausiai, ji tradiciškai nesiūlo nieko sisteminio, išskyrus "sąžiningus rinkimus". Kitaip tariant, žmonės turėtų pagalvoti, kas bus, jeigu Aleksandras Lukašenka rytoj išeis — ar nebus taip, kad prasidės valstybės žlugimas, o valdžią perims dar blogesni personažai? Geriausias pavyzdys — Ukraina.
Antra, "spalvotos revoliucijos" pradžiai visada reikalingas kontekstinis įvykis. Idealus variantas — rinkimai, kaip atsitiko ir Baltarusijoje. Ir iš anksto buvo aišku, kad opozicija nepripažins jų rezultatų, nes bet kuriuo atveju tikslas ne sąžiningi rinkimai, o valdžios perėmimas (tai yra, "sąžiningi rinkimai" tai rinkimai, kuriuos laimės opozicija).
Trečia, jeigu valdžia nepasiduoda, prasideda "taikios" pilietinio nepaklusnumo akcijos, kurių metu protestuotojų agresija ignoruojama, o jėgos struktūrų "žiaurumas" akcentuojamas.
Pastaruoju atveju išryškėja palankaus opozicijai informacinio fono sukūrimo — tai pat platinant netikras naujienas (pavyzdžiui, apie Rusijos specialiąsias pajėgas Baltarusijoje) — svarba. Baltarusijos atveju tuo užsiima pirmiausiai resursas "Nexta", veikiantis iš "draugiškos" Lenkijos.
Tuo tarpu Vakarų politikai iš karto pradeda siųsti signalus šalies vadovybei, kad negalima liesti taikių protestuotojų, kad su opozicija reikia kalbėtis, kad jie gali tapti tarpininkais (kuo baigėsi toks tarpininkavimas Viktorui Janukovyčiui, visi prisimena), kad rinkimai turi būti sąžiningi (tai yra, palankūs Vakarams), kad kitaip bus įvestos sankcijos ir taip toliau.
Galiausiai, protestui reikalingas charizmatiškas lyderis. Su juo Baltarusijoje nuo pat pradžių buvo problema. Svetlana Tichanovskaja geriausiu atveju tapo jo simboliu, veidu, bet ne efektyvia vadove. Tačiau net ir be jos protestai neprarado impulso ir organizuotumo.
O ką valdžia? Ji imasi klasikinių priemonių, kurios gali padėti nugalėti — ryžtingai naudoja jėgos struktūras (vaiko ir areštuoja protestuotojus, naikina barikadas), riboja informacinę erdvę (tiesa, perlenkdama lazdą su žurnalistais), "išstūmė" į "draugišką" Lietuvą Tichanovskają, gina oficialius rinkimų rezultatus ir bendrai įstatymo raidę, nepasiduoda Vakarų spaudimui.
Kartu labai svarbu Lukašenkai yra tai, kad, nepaisant negražios istorijos su demonstratyviu Rusijos piliečių sulaikymu, Vladimiras Putinas greitai pasveikino jį su pergale (nors galėjo išlaikyti pauzę), nes Maskvai reikalingas stabilumas Baltarusijoje.
Bendrai paėmus, reikia pripažinti, kad abi pusės šioje šalyje nebuvo tinkamai pasiruošusios priešpriešai. Lukašenka nesitikėjo tokio lygio protesto, o opozicijai trūksta lyderystės, ryžto, organizuotumo. Kitaip tariant, revoliucija Baltarusijoje kaip bulvė, kuri vargais negalais išaugo, buvo iškasta, bet nėra tinkamai nuskusta, ir patiekalo iš jos šį kartą, greičiausiai, pagaminti nepavyks.
Bet ne tai svarbiausia. Nei viena "spalvota revoliucija" negali (į)vykti be objektyvios nepasitenkinimo visuomenėje bazės. Pati Baltarusija yra geras pavyzdys — anksčiau iš opozicijos akcijų ten galima buvo juoktis, o dabar daugiau ar mažiau masiniai protestai vyksta ne viename jos regione.
Kitaip tariant, revoliuciją nugalėti galima, bet išmintingai valdžiai, jaučiančiai žmonių nuotaikas, tai turėtų būti tik kelio pradžia. Kinija numalšino protestą Tiananmenio aikštėje ir daug padarė, kad tai nepasikartotų. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga nesugebėjo reformuotis ir suvaldyti dezintegracijos proceso.
Kaip sakoma, kvailiai mokosi iš savo klaidų, protingi — iš svetimų. Jeigu dabar išrinktas Baltarusijos prezidentas nepadarys išvadų dėl žmonių (taip pat tų, kurie namuose tyliai palaiko protestuotojus) nuomonės apie jį, savo aplinkos (kur, atrodo, yra vietos antivalstybiniams žaidimams) ir savo užsienio politikos (abejotino manevravimo tarptautinėje arenoje), kita kartą iš jau iškastos bulvės gali gautis neskanus blynas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.