Vakarai su dideliu nerimu laukė Rusijos ir Baltarusijos prezidentų susitikimo. Buvo sakoma, kad Aleksandras Lukašenka ketina atiduoti/parduoti savo šalį Vladimirui Putinui, ir tuoj įvyks anšliusas — beliko duoti įsakymą Rusijos "žaliesiems žmogeliukams", kurie jau Baltarusijoje.
Susitikimas praėjo ramiai. Nebuvo net kalbos, pavyzdžiui, apie bendrą valiutą. Dar daugiau — Rusija atitraukė rezervą, kuris buvo paruoštas padėti kaimyninės šalies teisėsaugos institucijoms. Tačiau isterija Europoje tęsiasi — Maskva raginama nesikišti į Baltarusijos reikalus, bet tuo pat metu vadinamasis ES užsienio reikalų ministras Žozepas Borelis pareiškia, kad Lukašenka — neteisėtas prezidentas.
Kitaip tariant, ES reikalauja iš Rusijos palikti ramybėje Minską, bet pati tuo pat metu elgiasi priešingai ir daro tai labai agresyviai. Dar daugiau "stebuklų" istorijoje su Aleksejaus Navalno "apnuodijimu".
Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas (tai yra, ne šiaip sau žmogus iš niekur) sako, kad iki opozicionieriaus išvykimo į Vokietiją jokių nuodų jo organizme nebuvo. Tačiau prieš jo žodį — Angelos Merkel žodis. Išeitis paprasta — Vakarai turėtų pateikti akivaizdžius savo tiesos įrodymus, kad Maskva būtų priremta prie sienos.
Bet jų niekas nepateikia, ir paprastai santūrus ir korektiškas Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vis dažniau daro itin kietus pareiškimus dėl europinių partnerių elgesio. Tai reiškia, kad Europos santykiai su Rusija staiga pajudėjo "žaidimo be taisyklių" link, ir tai yra blogas ženklas, nes toks žaidimas turi neigiamų pasekmių visiems jo dalyviams, ir kuo jis kietesnis — tuo jos blogesnės.
Šiame kontekste kyla natūralus klausimas: europiečiai, pirmiausia vokiečiai, išprotėjo (nes tik beprotis gali savo iniciatyva dėl labai abejotinų priežasčių pradėti kryptingai žlugdyti strateginio bendradarbiavimo — taip pat energetikos srityje — su viena iš pagrindinių pasaulio valstybių pagrindus)?
Ne, jie neišprotėjo. Tiesiog pagalvokite, ką primena jų elgesys. Teisingai — amerikiečių, kurie pastaruoju metu ignoruoja bet kokias taisykles ir tiesiog daro, ką nori, stilių. Todėl galima daryti prielaidą, kad tam tikros jėgos Vašingtone (vadinamieji demokratai-globalistai-atlantistai) užvirė košę iš Baltarusijos revoliucijos, Navalno "apnuodijimo", "Šiaurės srauto 2", sankcijų ir taip toliau, kuri iš esmės yra jų galimybių maksimumas (kovos pikas), siekiant galutinai ir negrįžtamai supriešinti Europą — pirmiausia Vokietiją — su Rusija.
Tik įsivaizduokite, kokie turėjo būti panaudoti svertai, kad Merkel padarytų pareiškimą dėl "neabejotino Navalno apnuodijimo", pastačiusį Berlyną į labai nepatogią padėtį, iš kurios bus sunku išsisukti ne tik jam, bet ir visai Europos Sąjungai.
Galutinis šio "mūšio dėl Europos" rezultatas, kaip teigia ekspertai, dar nėra aiškus — antirusiškas spaudimas jai didžiulis, bet, pavyzdžiui, Austrija pasakė, kad skubėti Navalno ir "Šiaurės srauto" atveju nereikia. Kitaip tariant, Senajame žemyne dar yra rimtų jėgų, kurios pasiruošusios pabandyti pasipriešinti tiems, kas nori nuleisti geležinę uždangą tarp jo ir Rusijos. Kas laimės — pažiūrėsime.
Ką šiuo atveju svarbu suprasti Lietuvai? Ji yra "Baltarusijos režimo" ir "Rusijos imperializmo" kritikų priešakyje. Kitaip tariant, aktyviai prisideda prie įtampos Europos santykiuose su Maskva didinimo. Tačiau apie galimas tokios politikos pasekmes, kaip visada, negalvojama.
Yra senas geras posakis: kai ponai mušasi, cholopų kuodai traška. Kitaip sakant, jeigu tarp ES ir Rusijos paaštrės sankcijų karas, labiausiai nukentės mažosios bloko valstybės, kurios sistemiškai yra ne tokios atsparios nuostoliams kaip didžiosios. Ir reikia suprasti, kad Maskvos atsakas Baltijos valstybėms gali būti žymiai skaudesnis nei Minsko.
Papildomas skambutis Lietuvai yra tas, kad konkrečiai jos neigiamas įvaizdis įsitvirtino rusiškame politiniame ir informaciniame diskurse. Pavyzdžiui, Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas, komentuodamas įvykius Baltarusijoje, pareiškė: "Jokiems amerikiečiams, lietuviams, lenkams, vokiečiams kištis mes neleisime". Tai yra, lietuviai iš karto po amerikiečių.
O prieš tai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasakė taip: "Mūsų kaimynai lietuviai, mano nuomone, peržengė jau visas padorumo ribas. Turime tvirtą pagrindą manyti, kad jie su ponia Svetlana Tichanovskaja dirba visai nedemokratiniais metodais ir metodais, kuriuose matyti nepagarba Baltarusijos Respublikos suverenitetui".
Kitaip sakant, Lietuva ES priešpriešos su Rusija kontekste gali nukentėti ne tik kaip maža valstybė, bet ir kaip viena iš pagrindinių šios priešpriešos iniciatorių ir aktyviausių jos dalyvių, įskaitant Baltarusijos kryptį. Tačiau politinis šalies elitas apie tai greičiausiai net negalvoja. Nėra laiko nerimauti dėl nacionalinių interesų ir vertinti rizikas šalies ūkiui — svarbiausia vykdyti "didžiojo brolio" įsakymą.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad tam tikros jėgos (greičiausiai Amerikoje) metė į mūšį dėl Europos praktiškai visus įmanomus politinius, ekonominius ir informacinius rezervus. Dėl to įtampa pastarosios santykiuose su Rusija artėja prie pavojingos ribos. Peržengus ją, "belaisvių niekas neims", ir labiausiai šiame žaidime be taisyklių gali nukentėti tokios mažos ir aklai svetimą užsakymą vykdančios valstybės kaip Lietuva.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.