Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.
Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.
Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.
Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.
Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?
Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!
Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.
"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".
Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".
Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".
Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".
Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.
Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".
Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.
Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".
Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.
Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".
Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".
Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?
Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.