Būdamas teroristinės organizacijos nariu Aymanas Deanas asmeniškai susitiko su Osama bin Ladenu ir dirbo su Abu Habbabu al-Masri, pagrindiniu teroristinės organizacijos sprogdintoju. Vėliau jis pradėjo dirbti britų žvalgyboje, emigravo į Londoną ir paliko "Al-Qaedos"* gretas. Interviu agentūrai Sputnik jis papasakojo apie metus, praleistus tarp kovotojų, susitikimą su bin Ladenu, taip pat apie tai, kaip jis pateko tarp teroristų ir kodėl paliko jų gretas.
— Jūs kilęs iš bahreiniečių šeimos, nors gyvenote Saudo Arabijoje. Pradėkime nuo čia: kaip jūs perėjote prie džihadistų pažiūrų?
— Iš pradžių džihadizmo idėjos nebuvo tokios, kokios yra dabar. Tada tai net nebuvo "Al-Qaedos" idėjos. Jos gimė per karo veiksmus Afganistane: prasidėjus karui Bosnijoje, džihado ideologija jau daugmaž susiformavo. Tada jie pradėjo kalbėti apie musulmonų apsaugą, kovą su Vakarais, savo kultūrą ir garbę.
To išmokau būdamas 16 metų: man atrodė, kad islamą reikia išgelbėti nuo žalingos Vakarų, ypač JAV, įtakos. Tada nemaniau, kad prisijungsiu prie kokios nors teroristinės organizacijos, bet labai norėjau nuvykti į Bosniją. Vienas iš mano artimų draugų vyko ten — ir aš nusprendžiau eiti su juo. Šeima nežinojo apie mano planus: pranešiau jiems tik tada, kai paskambinau iš Kroatijos ir Bosnijos pasienio. Tai jiems buvo didelė staigmena.
— Kas padėjo jums patekti į Bosniją?
— Tuo metu buvo grupės, vadinamos "apdorojančiomis ląstelėmis". Jie rinko pinigus pervedimui, padėjo išsiųsti džihadistus. Jei norintis išvykti žmogus neturėjo pinigų bilietui, jie rasdavo jam rėmėją, duodavo pinigų su savimi, nupirkdavo įrangą. Taip buvo ir su manimi: aš vis dar nežinau, kas man visa tai apmokėjo. Taigi, atsidūriau Bosnijoje.
— Keliavote iš kelių vietų iš Bosnijos į Filipinus, o paskui iš Afganistano į Gruziją ir kitas šalis. Kaip kovotojai taip lengvai juda aplink pasaulį? Kas prižiūri šį judėjimą?
— Na, tuo metu mes neturėjome, kas mums padėtų. Mes labai bijojome judėjimo, visada buvome atsargūs oro uostuose. Tuo metu daugelis buvo areštuoti keliaudami po Kroatiją, Austriją ar kitas šalis pakeliui į Bosniją. Todėl turėjome būti labai atsargūs: dėl didžiulio turistų skaičiaus labai sunku apskaičiuoti mažą teroristų skaičių tarp jų. Tuo mes naudojomės, buvome tarsi adatos šieno kupetoje.
Buvo visas oro uostų sąrašas, į kuriuos geriau nepatekti. Pavyzdžiui, dėl sugriežtintų saugumo patikrinimo taisyklių Dubajuje, buvome priversti skristi per Bahreiną. Kai ir ten buvo sugriežtintos taisyklės, pradėjome keliauti per trečiąsias šalis.
— Tada persikėlėte į Afganistaną, prisiekėte ištikimybę Osamai bin Ladenui ir prisijungėte prie "Al-Qaedos". Ar ten sutikote organizacijos vadovą? Papasakokite apie susitikimą su juo.
— Taip, aš susitikau su Osama bin Ladenu: kovotojai asmeniškai prisiekė ištikimybę "Al-Qaedai". Ištikimybės priesaikos metu reikėjo paspausti jam ranką ir, žiūrint bin Ladenui į akis, pakartoti priesaikos tekstą. Kai sutikau jį, jis neturėjo jokių sustiprintų saugumo priemonių.
Šiaip ar taip, į organizaciją mane atvedė pagrindinis Osamos bin Ladeno sargybinis Abu Hamza al-Ghamdi. Tai buvo 1997 metų rugsėjį. Prisimenu, kaip rimtai tada priėmiau priesaiką, kurią ištariau bin Ladenui — būtent to ir siekiau.
— Kokį vaidmenį atlikote "Al Qaedoje"? Kaip klostėsi jūsų gyvenimas Afganistane?
— Norėjau studijuoti detonaciją, cheminius ir biologinius ginklus, ir jie mane dėl to nusiuntė į stovyklą. Vienuolika mėnesių praleidau pas Abu Habbabą al-Masri, kuris per visą savo istoriją buvo laikomas geriausiu "Al-Qaedos" sprogmenų gamintoju. Jis mokė daugelį, tame tarpe ir Ramzį Yousefą, kuris pirmą kartą bandė susprogdinti Pasaulio prekybos centrą Niujorke 1993 metais. Bet ten buvo sunku gyventi: įsivaizduokite, kiekvieną dieną jie buvo maitinami vien lęšiais, o maisto visiems neužteko.
— Džihadas Afganistane buvo nukreiptas į kovą su TSRS. Bet jūs atvykote ten praėjus keleriems metams po tarybinės kariuomenės išvedimo. Ar kada susimąstėte, kodėl ten vis dar reikalingi džihadistai?
— Džihadistai Afganistane kariniams veiksmams iš tikrųjų nebuvo reikalingi. Šalis tapo savotišku tramplinu, kovotojų mokymo baze. Be to, norint nustatyti Talibano dominavimą Afganistano teritorijoje, ten reikėjo "Al-Qaedos".
— Ar ten buvo kitų grupuočių, "Al-Qaedos" priešininkių?
— Buvo tik tadžikų "Shura-e Nazar"* ir uzbekų "Gulyam Jim"*. Buvo dar viena islamo partija, vadovaujama Gulbuddino Hekmatyaro, kuri buvo neutrali Talibano ir kitų judėjimų atžvilgiu. Daugiau nieko nebuvo.
— Ar stipri buvo "Al-Qaeda", kai joje buvai?
— "Al Qaeda" turėjo gana rimtą svorį. Be to, svoris iš "minkštosios galios" padėties: jie daug mokė ir išleisdavo patikrintus darbuotojus. Tačiau per penkerius metus, kai aš ten buvau, daugelis išėjo: galiausiai jie visi buvo nužudyti arba atsidūrė kalėjime. "Al-Qaeda" prarado viską, ką sukūrė 2002–2009 metais — po JAV invazijos į Afganistaną. Organizacija siuntė personalą į Saudo Arabiją — prieš juos buvo surengta sunki kampanija, visi buvo pašalinti.
— Kaip vyko verbavimo procesas? Ar organizacijoje buvo vaikų?
— Esmė ta, kad moterys ir vaikai nebuvo tikslingai verbuojami. Jie atsirasdavo organizacijos gretose, jei prisijungdavo jų šeimos — ir taip nutikdavo, nors ir nedažnai. Skirtingai nei ISIS*, "Al-Qaeda" neketino iš karto užgrobti žemės ir kurti valstybės. Todėl jaunoji karta jiems nebuvo labai reikalinga. "Al Qaeda" reikėjo suaugusių vyrų, galinčių kovoti ir organizuoti atakas. Taip, "Al-Qaeda" siekė pasėti chaosą, nuversti esamus režimus — ir tik tada sukurti naują valstybę. "Daesh"* pasuko kitu keliu — ir tai, beje, yra pagrindinis skirtumas tarp dviejų teroristinių organizacijų.
Kiek pamenu, jie daugiausia samdė žmones iš Persijos įlankos šalių. Buvo daug kovotojų iš Levanto: ypač daug jordaniečių įžengė po to, kai Abu Musabas al-Zarqawis buvo paleistas iš kalėjimo, sirai — grįžus Abu Musabui al-Suri į Afganistaną. Beje, mokiausi pas jį apie keturis mėnesius. Irakiečių tada nebuvo daug — jie atsirado vėliau.
— Visos džihadistų organizacijos ragina kovoti su islamo priešais, tačiau jokios operacijos prieš Izraelį nebuvo vykdomos. Pavyzdžiui, Sinajaus "Al Qaedos" kovotojai vykdo operacijas tik prieš Egipto armiją ir neįsiskverbia į Izraelį — kodėl?
— Visi užduoda šį klausimą. Pirmiausia "Hamas"* paprašė "Al-Qaedos" nesikišti į Palestinos reikalus. Nors bendradarbiauta: "Hamas" siųsdavo savo kovotojus pas mus studijuoti naujų darbo su sprogmenimis ir cheminiais ginklais metodų. Aš pats visa tai mačiau. Be to, visi mirtininkų išpuoliai Palestinoje ir "žaliojoje linijoje" 2000–2003 metais įvyko dėl mokymų "Al-Qaedoje"*.
Antra, žydai ir izraelitai visada buvo užpulti trečiosiose šalyse: pavyzdžiui, Tuniso sinagogoje buvo surengtas teroristų išpuolis, sprogimai Egipto miestuose Dahabe ir Šarm el Šeiche, kur ilsėjosi Izraelio piliečiai. Kinšasoje jie bandė pataikyti į Izraelio lėktuvą dviem priešlėktuvinėmis raketomis, tačiau nepavyko. Jei operacija būtų sėkminga, būtų žuvę apie 300 izraelitų.
Trečia, pagrindinis "Al Qaedos" taikinys yra JAV. Visi supranta, kad Izraelis negalėjo nieko padaryti be amerikiečių. Todėl teroro išpuoliai niekada nebuvo tiesiogiai įvykdyti Izraelyje.
— Minėjote, kad tarp "Hamo" ir "Al-Qaedos" buvo ryšių. Su kuo dar palaikė ryšius "Al Qaeda"?
— Galbūt artimiausia sąveika buvo su Iranu. Dabar kalbu visiškai atvirai. Toliau — Kataras, Sudanas, Jemenas, Pakistanas. Nuo 1998 iki 2001 metų "Al-Qaeda" dirbo netiesiogiai su Kinija — tarpininkaujant Talibanui. Jie pardavė mums savo įrangą ir tam tikras technologijas, o mes kartu su afganais pardavinėjome amerikiečių trofėjus.
Bendradarbiaudamos su mumis visos šios šalys turėjo savo interesų. Pakistanas norėjo šviesti jaunuolius, ruošiamus karui Kašmyre, Jemenas pasinaudojo milžinišku JAV biudžetu kovai su terorizmu: kuo daugiau išpuolių, tuo daugiau pinigų jie gavo. Atitinkamai Ali Abdullah Salehas sumokėjo tam tikrą procentą "Al-Qaedai", kad kovotojai neišeitų iš šalies.
— Afganistane praleidote 6 metus. Kaip vertinate dabartinę padėtį ten? Ar JAV ir Talibano susitarimas ką nors pakeitė?
— Talibanas yra neatsiejama Afganistano žmonių dalis, ir jų oficialus iškilimas į valdžią yra neišvengiamas. Jų požiūris į džihadą apsiriboja Afganistano teritorija. Skirtingai nei, pavyzdžiui, "Al Qaeda", jie niekada neplanavo išlaisvinti Jeruzalės. Todėl logiška, kad po 20 metų talibai pradeda atsiriboti nuo ryšių su "Al-Qaeda". Todėl nieko nestebina tai, kad puštūnų dauguma pretenduoja į valdžią. "Al-Qaeda" akivaizdžiai išeina iš ten: dauguma labiausiai patyrusių kovotojų 2017 metais buvo perkelti į Siriją, ir daugelis ten žuvo.
— Dabar pakalbėkime apie kelią atgal. Taigi, kaip nusprendėte palikti teroristinės organizacijos gretas?
— Po teroro išpuolių Nairobyje ir Dar es Salame supratau, kad džihado teorijos ir praktikos skirtumas yra per didelis. Organizacijos priimta strategija iš tikrųjų buvo siaubinga. Nesitikėjau, kad tai užmuš šimtus nekaltų afrikiečių, neturinčių nieko bendra su įvykiais Afganistane ar "Al-Qaedos" bandymais sunaikinti Amerikos režimą.
Žmogiškai pradėjau suprasti, kad "Al Qaeda" yra uzurpavusi daugiau nei pusantro milijardo musulmonų teisę į karą, atimdama tikinčių brolių gyvybes. Nenorėjau žlugdyti žmonių likimų, nenorėjau to tęsti. Taigi, 1998 metų spalio mėnesį nusprendžiau grįžti iš Afganistano į įlanką.
Žinoma, "Al-Qaeda" nėra pomėgių klubas, kur galima ramiai ateiti ir visiems laikams atsisveikinti. Bet tais pačiais metais man pasireiškė ir vidurių šiltinės, ir maliarijos simptomai — dėl to man reikėjo vykti į Katarą gydytis. Turiu pasakyti, kad laukiau šios akimirkos. Norėjau visiems pranešti, kad Kataro saugumo agentūra paėmė mano pasą ir neleido išvykti. Ketinau likti gyventi Katare: stoti į universitetą, tapti mokytoju ir kurti čia normalų gyvenimą, kaip kadaise svajojau.
Kai tik atvykau į Katarą, savo draugui, buvusiam kartu su manimi Bosnijoje, pasakiau apie savo ketinimą palikti organizaciją. Jis mane palaikė. Kataro saugumo aparatas susisiekė su manimi, kad atvykčiau — su manimi elgėsi labai humaniškai. Aš viską prisipažinau ir informavau juos apie savo ketinimą pasitraukti iš organizacijos. Saugumo tarnybos pastate išbuvau apie devynias dienas. Tada man buvo priminta, kad ilgai negalėsiu likti Dohoje: tuo metu Kataro sostinėje gyveno apie 250 000 žmonių — rizika gatvėje sutikti ką nors iš organizacijos buvo itin didelė. Šis miestas man nebuvo saugus. Man buvo pasiūlyta išvykti į JAV, Prancūziją ar Didžiąją Britaniją, saugomą Kataro specialiųjų tarnybų. Pastarųjų slaptosios tarnybos šiuo klausimu susisiekė su kolegomis Katare — todėl pasirinkimas buvo padarytas gana greitai.
— Kaip dirbote su britų žvalgyba? Kokios buvo jūsų užduotys?
— Pirmiausia pateikiau visą informaciją, kurią turėjau apie "Al Qaedą". Maždaug 6–7 mėnesius britai dirbo su ja, tikrindami mano žodžių teisingumą. Po to buvo reabilitacijos laikotarpis: perėjimas nuo džihadistų ideologijos prie supratimo, kad stabilumas, saugumas ir plėtra gali būti tik pilietinėje visuomenėje, teisinėje valstybėje nebuvo lengvas.
Po to grįžau į Afganistaną, bet kaip britų žvalgybos agentas į "Al Qaedą". Tai buvo nepaprastai pavojinga: maniau, kad galiu niekada iš ten begrįžti. Iš tiesų per 33 mėnesius, kuriuos ten praleidau, prieš mano akis buvo įvykdyta mirties bausmė penkiems šnipams. Du iš jų dirbo Jordanijos žvalgybai, dar trys — egiptiečiams.
Britų žvalgybos pareigūnai man padėjo suplanuoti savo darbą taip, kad atsidurčiau šešėlyje ir beveik visiškai užtikrinčiau savo saugumą. Aš vežiojau prekes "Al Qaedai" į Saudo Arabiją ir Pakistaną ir iš jų — tai man suteikė galimybę keliauti, susitikti su kitais agentais ir įgyti daugelio aukšto rango "Al Qaedos" kovotojų šiose šalyse pasitikėjimą.
— Ar tuo metu pavyko užkirsti kelią kokioms nors "Al-Qaedos" teroristinėms operacijoms?
— Taip, ir aš tuo labai didžiuojuosi. Pirma, pavyko užkirsti kelią teroro išpuoliui prieš penktąjį JAV laivyną Bahreine 2004 metais Kalėdų dieną naktiniame klube "Jaffair". Tada pavyko iš anksto pranešti amerikiečiams apie artėjančią cheminę ataką Niujorko metro. Pavyko užkirsti kelią kelioms atakoms Egipto kino teatruose 2015 metais.
Įsiminė ir operacija, kurios metu Londone pavyko išvengti nuodų purškimo ant automobilių rankenų. Tada tokį bandymą atliko Hamionas Tariqas Kashmiri — vėliau jis tapo žinomas kaip Abu Muslimas — vienas pagrindinių 2015 metais ISIS sprogdintojų.
Žinoma, kai pavykdavo likviduoti ar areštuoti kai kuriuos lyderius, tai netiesiogiai užkirto kelią daugeliui teroro išpuolių. Bet aš labiau didžiuojuosi tais kartais, kai iš tikrųjų buvo užkirstas kelias įvykdyti operacijas.
— Ar galima sakyti, kad šiuo metu teroristines organizacijas iš tikrųjų kontroliuoja įvairių žvalgybos tarnybų agentai?
— Būdavo, kad organizacijos vadovas buvo asmuo, dirbantis tam tikros šalies žvalgybai. Tačiau tai priklauso ir nuo žvalgybos nustatytų žaidimo taisyklių.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos žvalgyba leido man nužudyti kitų žvalgybos tarnybų šnipus, jei negalėjau to išvengti — mano paties saugumas yra brangesnis. Tuo tarpu negalėjau dalyvauti teroristinėse operacijose. Taigi, kiekvienas turi savo taisykles — ir sunku pasakyti, kurias iš jų taiko viena ar kita žvalgybos tarnyba.
— Ar yra kokių nors atsargumo priemonių, kurių imatės dabar? Ar bijote savo buvusių ginklo brolių keršto?
— Jau buvo bandyta kelis kartus pasikėsinti į mano gyvybę: 2009 ir 2016 metais. Kaip matote, abu kartai nepavyko. Vyrui gėda būti drąsiam tokios organizacijos gretose, o vėliau bijoti keršto.
— Apibendrindamas savo patirtį, ką galite pasakyti jauniems žmonėms, patekusiems į teroristinių organizacijų įtaką?
— Yra tokia sparnuota frazė, paprastai priskiriama Ali ibn Abi Talibui. Joje sakoma: "Ištikimybė nedorėliams yra Dievo išdavystė, nedorėlių išdavystė yra ištikimybė Dievui". Jaunimas turėtų prisiminti, kad mūsų laukia du keliai: karas ir kūryba. Pirmuoju atveju nesvarbu, kiek laiko ir su kokia drąsa praliejate kraują — jokios naudos nei tau, nei tavo sielai. Negalima gyventi iliuzijomis, nebus sėkmingo musulmonų karo prieš visą pasaulį. Pasaulis nėra mūsų priešas. Neapsigaukite. Gerai pagalvokite, ką darote, kokiais idealais tikite ir kuo vadovaujatės.
*Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.