Pirma, Valstybės departamento atstovas sakė, kad JAV nelaiko Aleksandro Lukašenkos teisėtai išrinktu šalies vadovu, nes "paskelbti rezultatai buvo sufabrikuoti ir neatspindėjo teisėtumo".
Tada pasirodė specialus ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio (Josep Borrell) pareiškimas, kuriame naujasis Aleksandro Lukašenkos mandatas pavadintas neturinčiu "jokio demokratinio teisėtumo". Taip pat pažymėta, kad paskutinė inauguracija (dokumente šis žodis visada buvo rašomas kabutėse) respublikoje "prieštarauja didžiosios dalies gyventojų valiai", kuri išreiškiama "gausiais, beprecedenčiais ir taikiais protestais".
Borelio pareiškimas, žinoma, suteikia daug galimybių piktybiškumui. Pavyzdžiui, iš anksto galima drąsiai prognozuoti, kad JAV prezidento rinkimų rezultatai, neatsižvelgiant į jų baigtį, prieštaraus beveik pusės amerikiečių valiai, nes šalis praktiškai yra padalinta per pusę. Protestai ten nemažėjo jau kelis mėnesius. Taigi, pateiktą dokumentą jau galima lengvai pritaikyti užsienio realijoms. Savo ruožtu formuluotė "demokratinis teisėtumas" sufleruoja, kad, Briuselio nuomone, yra ir kitokių teisėtumo rūšių — ir, štai jų teigimu, Aleksandras Lukašenka yra gana teisėtas. Pastarasis, beje, paaiškina užsispyrusį Vakarų sėdėjimą ant dviejų kėdžių, nes visa ši griežta retorika praktiškai derinama su atvirai silpna, susitaikstančia pozicija Minsko atžvilgiu.
Sankcijos — tikrai jautrios sankcijos — Baltarusijai nebuvo įvestos. Dar blogiau, kad pačioje ES kilo naujų ginčų dėl šio klausimo, nes Kipras tuo pačiu reikalauja užtikrinti apribojimus prieš Turkiją ir tuo pagrindu blokuoja procesą.
Vakarų ambasadoriai iš šalies nebuvo atšaukti. Jie ne tik nebuvo atšaukti: amerikiečiai po daugelio metų atvėsimo visu greičiu atkuria diplomatinius santykius su respublika. Prieš porą dienų JAV Senato Užsienio santykių komitetas patvirtino naują ambasadorių. Tačiau jau dvylika metų abiejų valstybių ambasadoms vadovauja laikinieji patikėtiniai — po abipusio ambasadorių atšaukimo dėl 2008 metais Vašingtono įvestų sankcijų Baltarusijos įmonėms.
Atsižvelgiant į tai, net patys griežčiausi retoriniai posūkiai atrodo kaip silpnumo apraiška ir nesugebėjimo paveikti to, kas vyksta, pripažinimas, kas, beje, yra tiesa. Čia galbūt turėtume pagerbti Vakarus, kurie pradėjo suvokti ir, svarbiausia, priimti savo galimybių ribas.
Be jokios abejonės, tokia reakcija į rinkimus Baltarusijoje buvo labai skaudžios Venesuelos pamokos rezultatas. Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai daugiau nei penkiasdešimt šalių, daugiausia Vakarų, pripažino Chuaną Gvaidą (Juan Guaidó) teisėtu Venesuelos prezidentu. Bet šis sprendimas neturėjo įtakos tikrovei, kurioje šalies vadovas iki šiol yra Nikolas Maduras (Nicolás Maduro).
Ir jei Jungtinės Valstijos ir Europa gali sau leisti nekreipti dėmesio į mažą Lotynų Amerikos šalį, apsimesdamos, kad nieko ypatingo neįvyko ir jos nepateko į ten esančią balą, tada sunkiau panaudoti panašią gudrybę su valstybe Europos centre. Jau nekalbant apie tai, kad Baltarusija dalyvauja svarbiuose tarptautiniuose procesuose, įskaitant konflikto sureguliavimą Donbase, todėl tenka veikti kur kas atidžiau apskaičiuojant sprendimus ir jų pasekmes.
Kita svarbi aplinkybė, akivaizdžiai slopinanti Vakarų entuziazmą dėl galimų žingsnių prieš Minską, yra ta, kad ten vyksta visų pirma lenkų projektas. Būtent Varšuva stovi už nuolatinių kaimynų protestų, ji teikia politinę ir žiniasklaidos paramą Baltarusijos opozicijos lyderiams. Tačiau rezultatas daro įspūdį išskirtinai neigiama prasme: vien "Prezidentės Svetos" fenomenas (taip pavadinta Svetlanos Tichanovskajos "Instagram" paskyra) gali būti pavyzdys, kaip nereikia daryti grynai politiniu technologiniu požiūriu.
Lenkija įsivėlė į kovą, tačiau ji akivaizdžiai neturi jėgų pasukti bangą. Be to, Minskas pradėjo duoti atgal — visų pirma, žiniasklaida pranešė apie problemas, susijusias su lenkiškų prekių importu į Baltarusiją. Apskritai, įprastas lenkiškas grėblys.
Nenuostabu, kad dabar lenkai labai norėtų patekti į dangų ant kažkieno kito kupros: kad Vakarų Europa ir JAV pasinaudotų sunkiąja politine artilerija, kaip nors pasiektų Aleksandro Lukašenkos nuvertimą, o Varšuva nugriebtų savo pradėto judėjimo geopolitinę grietinėlę.
Bet vargu ar šie motyvai nėra akivaizdūs Berlynui, Paryžiui, Briuseliui ar Vašingtonui, o dar mažiau tikėtina, kad ten entuziastingai norima prisidėti įgyvendinant lenkų norus.
Tai reiškia, kad Vakarai ir toliau eis paskirtu griežtos retorikos keliu prieš Minską, vengdami tikros konfrontacijos, nes neturi nė menkiausio noro įsitraukti į dar vieną geopolitinį žaidimą, kuris akivaizdžiai pasmerktas pralaimėjimui. Pastaraisiais metais jų yra per daug.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.