Joms pareikšti jau įprasti kaltinimai dėl korupcijos, žodžio laisvės pažeidimų ir nepriklausomų teismų nebuvimo.
Varšuva ir Budapeštas buvo pasirengę tokiam posūkiui. Keletą dienų anksčiau abiejų valstybių užsienio reikalų ministrai paskelbė sukūrę instituciją, kuri atliktų lygiai tą patį, kam skirta ataskaita, — stebėtų teisinės valstybės būklę Europos Sąjungoje.
O Vengrijos lyderis išsiuntė laišką, reikalaudamas atsistatydinti vieną iš pranešimo bendraautorių — Europos Komisijos vadovo pavaduotoją vertybių ir skaidrumo klausimais Verą Jurovą (Věra Jourová) — dėl antivengriškų pareiškimų. Ji pavadino Vengriją, vadovaujamą Viktoro Orbano (Viktor Orbán), "sergančia demokratija".
Gerai žinoma, kad Lenkijai ir Vengrijai pavyko užimti sau labai palankią padėtį Europos Sąjungoje. Viena vertus, šios šalys gauna iš jos finansinę paramą, kurios masto jų kaimynai regione gali tik pavydėti. Kita vertus, jų politikos suvereniteto lygis nepasiekiamas daugumos net senųjų Sąjungos narių. Apskritai abi šalys daro tai, kas joms atrodo tinkama, siunčia Briuselį kuo toliau su savo pretenzijomis ir tuo pačiu begėdiškai reikalauja, kad jis tęstų pokylį dosnių subsidijų forma.
Tokia padėtis daugeliui stebėtojų kelia painiavą: kodėl ES, kuri ilgai ir aštriai kritikavo šias valstybes dėl to, kad jos nesilaiko Europos demokratijos standartų, vis dėlto nesiima veiksmingų priemonių situacijai pakeisti, pavyzdžiui, nebaudžia renegatų rubliu, o tiksliau, euru?
Atsakymas paprastas: tokių priemonių nėra. Teoriškai tokių yra, tačiau procedūros yra tokios sudėtingos ir reikalauja tokio aukšto vidinio sutarimo, kad praktiškai neįmanoma jų taikyti.
Tačiau dabar Budapeštas ir Varšuva turi pagrindo dėl to jaudintis. Tiesą sakant, jų staigūs pastarųjų dienų judesiai tik parodo, kad abi sostinės puikiai suvokia labai nepalankią joms situaciją.
Europa netrukus turės paskirstyti pagalbos fondo lėšas pandemijos paliestų nacionalinių ekonomikų atsigavimui. Liepos mėnesį įvyko nepaprastasis ES biudžeto viršūnių susitikimas, kuriame, be kita ko, buvo susitarta dėl mokėjimų susiejimo su teisinės valstybės standartų ir pagrindinių Europos vertybių laikymusi.
Kitą dieną Vokietija, pirmininkaujanti ES Tarybai, parengė dekreto dėl ekonominių sankcijų ES valstybėms narėms už teisinės valstybės principų pažeidimą projektą. Svarbi detalė — pažeidimų faktas turi būti patvirtintas "gana tiesiogiai". Spėjama, kad paskelbta Europos Komisijos ataskaita bus laikoma tiesioginiu jų patvirtinimu.
Apskritai Lenkijai ir Vengrijai kyla pavojus prarasti didelę gaunamų subsidijų dalį — tai reiškia, kad automatiškai iškyla klausimas apie jų reakciją į tokią įvykių raidą.
Tačiau jų naujausių pareiškimų griežtumas, įskaitant pažadus patiems išmokyti teisinės valstybės ir demokratijos pagrindų, sufleruoja, kas tai greičiausiai bus: tikimybė, kad Varšuva ir Budapeštas palūš veikiami spaudimo, neatrodo labai didelė. Kur kas labiau tikėtinas priešingas rezultatas — žodžiu, jų pasitraukimas iš Europos Sąjungos.
Jei visai neseniai vieno jos nario netektis Europos Sąjungoje atrodė visiškai neįsivaizduojama, tai per trumpą laiką viskas pasikeitė kardinaliai — tiek politine, tiek ekonomine, tiek ideologine prasme.
Vengrijos ir Lenkijos ekonomika yra viena iš sėkmingiausiai besivystančių ne tik Rytų, bet ir apskritai Europoje. Abi valstybės tinkamai pasinaudojo galimybėmis ir finansine pagalba, kurią Briuselis joms teikė pusantro dešimtmečio. Jos turi pagrindo manyti, kad neprapuls ir be jo. Tačiau idėja likti ES be įprasto finansavimo tokiose situacijose greitai praranda savo patrauklumą.
Žinoma, Europos Sąjunga turės daug galimybių finansiškai pakenkti Varšuvai ir Budapeštui dėl nepaklusnumo. Tačiau galiausiai JK nebuvo sustabdyta. O "Brexit", be daugelio kitų aspektų, pašalino grynai psichologinį tabu nuo pačios išstojimo iš ES idėjos, demonstruodamas visam pasauliui, kad tai visiškai įmanoma ir dangus visai nenugriūva ant žemės.
Sparčiai nyksta pasaulio politinė sistema, ambicingos valstybės prisijungė prie kovos dėl vietos po saule ir savo statuso kėlimo. Lenkija ir Vengrija jau dalyvauja šiuose procesuose, nors ir naudoja labai skirtingas strategijas — beje, iš to kyla nemaža dalis jų problemų vieningoje Europoje.
Rezultatas, žinoma, nenuspėjamas, tačiau dabartinių abiejų valstybių vadovų pasirinkimas "padaryti ir, galbūt, pasigailėti" neabejotinai atrodo geresnis, nei viską mesti, suglausti letenėles ir savanoriškai tapti paklusniu vyresnių bendražygių iš Vakarų Europos sostinių vasalu, iš anksto pasidavus geopolitinėse lenktynėse.
Na, ES negali leisti, kad dvi įžūlios Rytų Europos sostinės nebaudžiamai dar labiau pakenktų jos autoritetui — ji tiesiog privalo jas nubausti, kad pademonstruotų savo galią. Tačiau labai tikėtina, kad netekusi dar dviejų sąjungos narių, bumerangu smarkiai nukentės vieninga Europa, jos svoris, galimybės ir prestižas.
Taigi, kas galų gale labiau gailėsis, yra didelis klausimas.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.