Sirijos prezidentas pasidalijo mintimis apie tai, kas iš Rusijos kariuomenės veiksmų tiek įsiminė, kad jis pasakos apie tai savo anūkams, kada įvyko lūžis užsitęsusiame konflikte ir kas laukia abiejų šalių karinio ir techninio bendradarbiavimo srityje.
Jis taip pat pasidalijo savo vizija apie priežastis, dėl kurių pablogėjo padėtis Kalnų Karabache, įvertino JAV prezidento rinkimų perspektyvas ir Donaldo Trampo nominaciją Nobelio taikos premijai. Be to, Sirijos lyderis pranešė, ar turi informacijos, kad amerikiečiai ruošia išpuolį prieš jį. Paliesdamas "karščiausią" pastarojo meto temą — koronavirusą, Asadas pasakė, ar jis norėtų pasiskiepyti rusiška vakcina, ir ar apskritai sirams jos reikia.
— Pone prezidente, labai dėkoju už galimybę surengti šį interviu tomis dienomis, kai švenčiamos penktosios Rusijos operacijos Sirijoje pradžios metinės. Ar po penkerių metų galite pasakyti, kad karas Sirijoje baigėsi?
— Ne, tikrai ne. Kol teroristai užima kai kurias mūsų šalies sritis ir vykdo įvairius nusikaltimus bei žmogžudystes, karas nesibaigia. Ir aš manau, kad jų vadovai ketina įsitikinti, kad tai tęsis ilgai. Štai, kas mums atrodo.
— Kokias rusų didvyriškumo akimirkas prisimenate ir saugote savo širdyje? Kaip manote, kurios iš jų nusipelno, kad apie jas būtų papasakota jūsų anūkams?
— Jų tiek daug. Aš, žinoma, atsimenu daug jų. Po penkerių metų bendradarbiavimo tarp Sirijos ir Rusijos kariuomenių žiauriame kare, manau, kad didvyriškumas tampa kolektyviniu aktu. Tai nėra kažkas individualaus, tai ne tik keli konkretūs didvyriškumo atvejai.
Pavyzdžiui, prisiminus karo lakūnus, oro pajėgas, tai Rusijos lakūnai kiekvieną dieną skrisdavo prieš teroristus, rizikuodami gyvybe, o keli lėktuvai buvo numušti teroristų. Jei kalbėsime apie kitus karininkus, jie iki šiol palaiko Sirijos armiją ne užnugaryje, o fronte, o kai kurie iš jų žuvo kaip kankiniai. Taigi, anūkams papasakosiu ne tik apie didvyriškumą, bet ir apie bendras mūsų armijos vertybes, kurios karo metu padarė mus broliais. Taurios vertybės, ištikimybė savo darbui, civilių apsauga, nekaltųjų apsauga. Daug ką galima papasakoti apie šį karą.
— O koks buvo lūžis šiame kare?
— Dabar nuo karo pradžios praėjo beveik 10 metų, todėl galiu įvardyti kelis posūkio taškus, ne tik vieną. Pirmasis įvyko 2013 metais, kai mes pradėjome išlaisvinti nuo Al-Nusros* daugelį sričių, ypač tas, kurios yra Sirijos viduryje. Vėliau, 2014 metais, kita kryptimi, ISIS* kovotojai staiga pasirodė su Amerikos parama ir tuo pačiu metu užėmė labai svarbią Sirijos ir Irako teritorijų dalį.
Tai buvo momentas, kai teroristai pradėjo užvaldyti kitas teritorijas, nes ISIS* sugebėjo atitraukti SAR armiją nuo jos misijos išlaisvinti vakarinę šalies dalį. Po to dar vienas lūžio momentas buvo rusų atvykimas į Siriją 2015 metais, ir mes kartu pradėjome išlaisvinti daugelį sričių. Šiame etape, rusams atvykus palaikyti Sirijos armijos, aš pavadinčiau dar vienu lūžio tašku rytinės Alepo dalies išlaisvinimą. Tai momentas, nuo kurio prasidėjo kitų Sirijos dalių išlaisvinimas. Tai buvo svarbu dėl Alepo svarbos, nes šiuo momentu prasidėjo plataus masto teritorijos išlaisvinimas, kuris tęsėsi vėliau Damaske, paskui visai neseniai likusioje Alepo dalyje, taip pat kitose vietovėse Sirijos rytuose ir pietuose. Tai yra lūžio taškai. Juos sujungus, jie visi yra strategiškai svarbūs, visi jie pakeitė šio karo eigą.
— Dabar apie dabartinius įvykius. Mes Rusijoje dabar stebime regioninį konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Ir, žinoma, Turkija atlieka tam tikrą vaidmenį. Nespręsiu, ar tai neigiama, ar teigiama. Bet aš norėčiau užduoti klausimą apie Turkiją ir Erdogano politiką. Pastaraisiais metais Turkija stengėsi maksimaliai išnaudoti savo tarptautinę įtaką. Matome jos buvimą Libijoje, kišimąsi į situaciją Sirijoje, teritorinius ginčus su Graikija, o dabar — atvirą paramą Azerbaidžanui. Ką manote apie šį Turkijos ir asmeniškai Erdogano elgesį? Ar tarptautinė bendruomenė turėtų skirti daugiau dėmesio šiam neo-osmanizmui?
— Leiskite man pasisakyti atvirai ir aiškiai. Erdoganas palaiko teroristus Sirijoje, jis palaiko teroristus Libijoje, jis buvo pagrindinis iniciatorius neseniai vykusiame konflikte Kalnų Karabache tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Taigi, apskritai jo elgesys yra pavojingas. Dėl skirtingų priežasčių. Pirma, nes tai — musulmonų brolijos linijos atspindys, o jie yra ekstremistinė, teroristinė grupė. Antra, jis pradeda karus įvairiuose regionuose, kad atitrauktų viešąją nuomonę Turkijoje nuo savo veiksmų namuose, ypač po skandalingų ryšių su ISIS* Sirijoje. Visi žino, kad ISIS* per Turkiją pardavė Sirijos naftą, prisidengdamas JAV oro pajėgomis, ir žinoma, kad turkai dalyvavo prekyboje nafta.
Tai yra jo tikslai ir tai yra pavojinga. Klausimas, ar tarptautinė bendruomenė turėtų tai žinoti, ar ne. Terminas "tarptautinė bendruomenė" iš tikrųjų reiškia tik nedidelę šalių grupę — dideles ir turtingas šalis. Pavadinkime jas politinės arenos įtakingomis šalimis. Didžioji šios tarptautinės bendruomenės dalis yra Turkijos bendrininkai, remiant terorizmą. Taigi, jie žino, ką daro Turkija, jiems patinka tai, kas daroma, Turkija yra priemonė šioms šalims įgyvendinti savo politiką šiame regione, įgyvendinti savo idėjas. Todėl ne, mes visiškai negalime pasikliauti tarptautine bendruomene. Galima būtų pasikliauti tarptautine teise, tačiau jos nėra: nėra institucijų, kurios užtikrintų šio įstatymo taikymą praktikoje. Taigi, Sirijoje turime pasikliauti savimi ir savo draugų pagalba.
— Ir dar apie konfliktą Kalnų Karabache. Yra pranešimų, kad teroristai iš grupių, kurie anksčiau kovojo Sirijoje, yra perkeliami į Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto zoną. Ar galite tai patvirtinti? Ar turite informacijos, kad kovotojai iš Sirijos pajudėjo į..?
— Mes tikrai galime tai patvirtinti, bet ne todėl, kad turime įrodymų. Kartais nėra jokių įrodymų, tačiau yra tam tikrų požymių. Turkija naudojosi teroristais iš įvairių Sirijos šalių. Ji taikė tuos pačius metodus Libijoje — ten naudojosi teroristais iš Sirijos, galbūt iš kitų šalių. Taigi, faktas, kad ji naudoja tuos pačius metodus Kalnų Karabache, nereikalauja įrodymų, tai labai tikėtina, nes, kaip sakiau, būtent Turkija sukėlė šią problemą, pradėjo šį konfliktą: ji tai paskatino. Turkija norėjo kažko pasiekti ir ketina naudoti tuos pačius metodus. Ir mes galime drąsiai pasakyti, kad ji naudojasi teroristais iš Sirijos ir kitų Kalnų Karabacho šalių.
— Pereikime prie santykių tarp mūsų šalių temos. Ar planuojate palaikyti ryšius ar susitikimus su prezidentu Putinu?
— Mes nuolat bendraujame — daugiausia telefonu — kaskart, kai kas nutinka ar reikia pasikalbėti. Žinoma, mes ir toliau bendrausime ir, žinoma, susitiksime ateityje, tačiau tai priklauso nuo politinės padėties Sirijoje. Ir, kaip žinote, visas pasaulis yra paralyžiuotas dėl koronaviruso pandemijos, todėl artimiausiu metu, manau, pokalbiai vyks telefonu.
— Ar ketinate kelti naujų paskolų Sirijai klausimą?
— Mūsų ekonominėje situacijoje manome, kad svarbu kreiptis dėl paskolų, tačiau tuo pačiu metu negalime žengti tokio žingsnio, negalėdami paskui grąžinti šių paskolų. Priešingu atveju tai taps sunkia našta ekonomikai, todėl reikia atsižvelgti į šiuos aspektus. Mes galvojame apie paskolas, aptarėme tai su savo kolegomis rusais, tačiau turime pasiruošti tokiam žingsniui prieš kalbėdami apie tai rimtai, praktiškai.
— Neseniai Sirijoje lankėsi Rusijos delegacija, taip pat ministro pirmininko pavaduotojas Borisovas. Ar Sirija yra suinteresuota pirkti priešlėktuvines sistemas, tokias kaip S-400? O gal reikia papildomų S-300?
— Prieš dvejus metus pradėjome įgyvendinti savo kariuomenės modernizavimo planą, ir akivaizdu, kad šią modernizaciją ketiname vykdyti bendradarbiaudami su Rusijos gynybos ministerija, nes jau kelis dešimtmečius mūsų armija visiškai pasikliauja rusiškais ginklais. Bet mes turime prioritetus, nebūtinai kalbame apie raketas. Šiuo metu gali būti kitų prioritetų, susijusių su kova "žemėje". Mes turime pilną planą, tačiau turime elgtis pagal prioritetus. Paprastai mes nekalbame apie savo karinių planų detales, tačiau apskritai, kaip sakiau, tai susiję su kariuomenės modernizavimu visais aspektais.
— Jūs tikriausiai sekate JAV prezidento rinkimų kampaniją. Ar tikitės, kad naujasis Amerikos prezidentas, nepaisant to, kas juo taps, persvarstys sankcijų Sirijai politiką?
— Paprastai iš Amerikos rinkimų tikimės, kad bus išrinktas ne prezidentas, o korporacijos vadovas, nes yra direktorių taryba, o šią direktorių tarybą sudaro lobistai, didelės korporacijos, tokios kaip bankai, ginklų ir naftos kompanijos ir taip toliau. Taigi, korporacijos vadovas išrenkamas, ir jis neturi nei teisės, nei įgaliojimų peržiūrėti bet kokius sprendimus, jis turi juos tik vykdyti. Būtent taip atsitiko su Trampu, kai jis tapo prezidentu.
— Jis daugelį metų buvo generalinis direktorius...
— Būtent! Jis toks ir liko. Trampas norėjo laikytis savo politikos, ją vykdyti ir vos nesumokėjo už tai: prisiminkite apkaltos temą. Trampui teko nuryti kiekvieną prieš rinkimus pasakytą žodį. Štai kodėl, kaip sakiau, neturėtume tikėtis prezidento rinkimų, mes kalbame apie generalinį direktorių. Jei norite kalbėti apie politikos pakeitimą, nepamirškite, kad turite tą pačią valdybą, kuri nekeičia savo politikos. Generalinis direktorius gali pasikeisti, tačiau taryba liks ta pati, todėl nieko nelaukite.
— Kas yra šioje "direktorių taryboje"? Kas yra tie žmonės?
— Kaip sakiau, šią tarybą sudaro lobistų grupės, kurios daro tai, ką nori, jos kontroliuoja Kongresą ir kitus, įskaitant žiniasklaidą ir pan. Taigi, tai yra įvairių korporacijų, veikiančių JAV dėl savo egoistinių interesų, aljansas.
— Trampas pažadėjo išvesti Amerikos pajėgas iš Sirijos, tačiau jam nepavyko. Dabar jis buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Ar manote, kad jei jam pavyks grąžinti Amerikos karius namo, jis gaus Taikos premiją?
— Jis buvo nominuotas?
— Taip.
— Nežinau. Jei norite kalbėti apie šią Taikos premijos nominaciją, taika yra ne tik pasitraukimas, nors tai yra geras ir būtinas žingsnis. O taika — tai tavo politika, tavo elgesys. Teritorijų okupacijos pabaiga, nepageidaujamų vyriausybių nuvertimo pabaiga vien dėl to, kad jos jūsų nepalaiko, chaoso sukūrimo įvairiuose regionuose pabaiga. Taika susijusi su tarptautinių įstatymų ir JT Chartijos laikymusi.
Tai yra taika, štai kokia turėtų būti Nobelio taikos premija. Obama ją gavo, jis buvo tiesiog išrinktas ir nieko nedarė. Vienintelis jo pasiekimas tuo metu galbūt buvo tas, kad jis persikėlė į Baltuosius rūmus. Ir jam buvo įteikta Nobelio premija. Manau, kad Trampas gali tai gauti už kažką panašaus. Nežinau, už ką ji bus skirta. Bet tikrai ne už taiką.
— Trampas neseniai prisipažino, kad norėjo įsakyti Jus likviduoti, tačiau tuometinis Pentagono vadovas Matisas jį atkalbėjo. Ar žinojote apie tai? Ar buvo imtasi kokių nors priemonių?
— Nužudymai — amerikiečių darbo metodas, modus operandi, ir jie tai daro nuolat dešimtmečius. Visur, kiekviename pasaulio kampelyje. Čia nėra nieko naujo. Todėl reikia nepamiršti, kad tokie planai visada egzistavo dėl įvairių priežasčių. Ir turėtume tikėtis ko nors panašaus iš amerikiečių konflikto Sirijoje kontekste. Jie okupavo mūsų kraštą, palaiko teroristus. To galima tikėtis. Net jei tokios informacijos neturime, ji turėtų būti akivaizdi. Kaip to išvengti? Čia kalbama ne apie konkretų atvejį ar planą, susijusį su tuo ar tuo asmeniu ar prezidentu, o apie elgesio liniją. Niekas neatbaidys JAV nuo tokių žiaurių veiksmų ir išpuolių, jei tarptautiniuose santykiuose nebus pusiausvyros, kurioje JAV negalėtų išvengti atsakomybės už savo nusikaltimus. Priešingu atveju toks elgesys sukels vis daugiau tokio pobūdžio nusikaltimų skirtinguose regionuose, ir niekas jų nesustabdys.
— Ar buvo dar pasikėsinimo į Jūsų gyvybę bandymų?
— Man nėra žinoma jokių konkrečių atvejų. Bet, kaip sakiau, savaime suprantama, kad yra tokių bandymų ar net, tiksliau tariant, planų. Klausimas tik toks: ar tokie planai vis dar aktualūs, ar, tarkime, pristabdyti? Niekas nežino.
— Leiskite grįžti prie padėties Sirijoje. Ar vėl kandidatuosite į prezidentus 2021 metais?
— Dar anksti apie tai kalbėti, priešaky dar keli mėnesiai. Kitų metų pradžioje galiu priimti sprendimą šiuo klausimu.
— Įdomu. Jūs pasveikinote Aleksandrą Lukašenką su jo inauguracija Baltarusijoje. Gal matote panašumą tarp politinių technologijų, kurias Didžioji Britanija ir JAV naudoja palaikydamos Baltarusijos opoziciją, ir metodų, naudojamų prieš Sirijos valstybę informaciniame kare?
— Nusiunčiau sveikinimus prezidentui Lukašenkai, tai natūralu. Kalbant apie tai, kas vyksta Baltarusijoje: neatsižvelgiant į abiejų šalių — Sirijos ir Baltarusijos — panašumus ar skirtumus, neatsižvelgiant į tai, ar šalyje yra tikras, ar dirbtinai sukurtas konfliktas, Vakarai nepakeis savo hegemonijos politikos pasauliyje — kišis į verslą bet kurioje pasaulio vietoje. Jei turite konkrečių problemų savo šalyje — nesvarbu, kokio masto — Vakarai vis tiek įsikiš. Ir jei tai yra vidinis procesas, jie pavers jį tarptautiniu, kad tik kištųsi ir įsiveltų į jūsų reikalus. Jei neturite problemų, jie padarys viską, kad jas sukurtų ir paverstų tarptautinėmis, siekdami kištis į jūsų reikalus. Tai yra jų politika.
Kalbama ne apie tai, kas tiksliai vyksta Baltarusijoje. Bet kuri šalis — Sirija, Baltarusija, jūsų šalis — turi savų problemų. Ar Vakarai turi teisę kištis ar ne? Taigi, tam turime pasipriešinti. Grįžkime prie jūsų klausimo. Taip, tai yra tas pats elgesys, ta pati strategija, ta pati taktika. Skirtumas tik tas, kokius terminus jie vartoja, kokias antraštes. Vienos antraštės yra naudojamos Rusijai, kitos — Venesuelai, dar kitos — Sirijai ir pan. Tai reiškia, kad esmė ne Baltarusijoje, o Vakarų elgesyje ir ateities strategijoje, nes, jų manymu, Rusijos, Kinijos ir kitų jėgų iškilimas pasaulyje kelia jiems egzistencinę grėsmę, ir vienintelis būdas jai atsispirti yra sukurti chaosą visame pasaulyje...
— Jau minėjote koronavirusą, jo pasekmes visai žmonijai. Ar kas nors iš Sirijos vyriausybės buvo užsikrėtęs? Gal Jūs pats?
— Ačiū Dievui, ne. Manau, kad niekas iš mūsų vyriausybės nebuvo užsikrėtęs.
— Tai gerai. Ar Jūs asmeniškai norėtumėte pasiskiepyti rusiška vakcina?
— Žinoma, esant tam tikroms aplinkybėms, visi norėtų pasiskiepyti nuo šio pavojingo viruso. Kiek suprantu, šios vakcinos dar nėra tarptautinėje rinkoje, tačiau ketiname aptarti su Rusijos valdžios institucijomis, kada ji galės patekti į Siriją. Tai labai svarbu.
— Taip, Rusija jau pareiškė, kad vakcina gali tapti prieinama mūsų tarptautiniams partneriams...
— Pranešta, kad jos bus galima įsigyti lapkričio mėnesį.
— Ar prašysite tiekti Rusijos vakciną?
— Tikrai taip. Tai būtina dabar.
— Kiek?
— Tai priklauso nuo to, kiek vakcinos yra. Mes taip pat turime aptarti, kiek mums reikia, su Sirijos sveikatos priežiūros institucijomis.
— Taigi, jūs ketinate vesti išsamias derybas su Rusijos valdžia?
— Žinoma. Būtinai. Visus Sirijoje domina Rusijos vakcina ir kada ji bus prieinama.
— Ar koronaviruso protrūkio metu visuomenėje vis dar yra poreikis pakeisti Konstituciją? Juk pandemija sukūrė naują paradigmą pasaulyje ir, žinoma, politikos srityje. Šios problemos ir padėtis derybose Ženevoje kėlė abejonių dėl konstitucinių pakeitimų būtinybės. Ką Jūs manote apie tai?
— Ne, nėra ryšio tarp koronaviruso ir Konstitucijos. Konstituciją pakeitėme 2012 metais. O dabar ją aptariame per derybas Ženevoje. Maždaug prieš mėnesį turėjome derybų ratą. Dėl pandemijos tolimesnės derybos buvo atidėtos, bet nenutrauktos.
Juk Ženevos derybos yra politinis žaidimas, o ne kažkas, į ką orientuota Sirijos visuomenė. Sirai apie Konstituciją negalvoja, apie ją niekas nekalba. Jiems rūpi reformos, kurias turime pradėti, ir politika, kurią turime pakeisti, kad patenkintume jų poreikius. Tai yra tai, apie ką mes dabar diskutuojame, dėl ko nerimaujame ir kur vyriausybė telkia savo pastangas.
— Taigi, jūs norite pasakyti, kad derybos Ženevoje turėtų būti tęsiamos, Konstitucijos klausimas yra darbotvarkėje ir kad turėtų būti daugiau diskusijų?
— Žinoma. Mes jas pradėjome ir tęsime kitas kelias savaites.
— Ar Sirija pateiks ieškinį prieš "Baltuosius šalmus"? Ar, jūsų nuomone, turėtų būti atliekamas tarptautinis jų veiklos tyrimas? Gal globojant JT?
— Kai įvyksta nusikaltimas, teisiamas ne peilis ar kitas ginklas, o nusikaltėlis. Šiuo atveju "Baltieji šalmai" yra tik įrankis, priemonė, ginklas, kurį naudojo terorizmas. Juos sukūrė Didžiosios Britanijos valdžia, palaikė JAV ir, žinoma, Prancūzija bei kitos Vakarų šalys, ir tiesiogiai panaudojo Turkija. Visi šie režimai yra tikrieji "Baltųjų šalmų" tėvai, todėl pirmiausia jie turi būti atsakingi, iki pačių "Baltųjų šalmų". Dabar kyla klausimas: ar tarptautinėje teisėje yra priemonių tai padaryti? Ne, jų nėra. Priešingu atveju JAV nebūtų išvengusios bausmės už savo nusikaltimus, pavyzdžiui, Irake, Jemene ir kitose vietose. Ne tik JAV. Taip pat Prancūzija, Didžioji Britanija, kitos šalys, įskaitant JAV Sirijoje. Bet, kaip sakiau, nėra institucijų, kurios vykdytų atitinkamus įstatymus. Taigi, ne, mes turime daugiau dėmesio skirti kaltiesiems, tikriems kaltiesiems, tikriesiems lyderiams. Tai yra Vakarų šalys ir jų marionetės regione.
— Bet galbūt turėtų būti konkretūs žingsniai "Baltųjų šalmų" atžvilgiu? Juk jie vis dar tęsia savo veiklą?
— Taip, žinoma, jie yra nusikaltėliai. Aš nekalbu apie nieką kitą. Prieš tapdami "Baltaisiais šalmais", jie buvo "Al-Nusra"*. Yra šių nusikaltėlių vaizdo įrašai ir nuotraukos. Jie turėtų būti teisiami Sirijoje. Bet kalbant apie "Baltuosius šalmus" kaip apie organizaciją, ji buvo sukurta Vakaruose. Žmonės joje yra nusikaltėliai, tačiau "Baltieji šalmai" yra Vakarų institucija, ekstremistinė teroristinė organizacija, paremta "Al-Nusros"*.
— Sakote, kad Amerikos ir Turkijos kariuomenės buvimas Sirijoje yra neteisėtas. Ką darysite, kad tai sustabdytumėte?
— Tai okupacija. Ir šioje situacijoje turime padaryti du dalykus: pirmiausia — atsikratyti preteksto, kurį jie naudoja okupacijai, tai yra teroristai, šiuo atveju — "Islamo valstybė"*. Didžioji dalis pasaulio žino, kad IV* sukūrė amerikiečiai ir jie palaiko juos, duoda užduotis kaip ir bet kuriai kitai Amerikos jėgai. Turime atsikratyti šio preteksto, todėl teroristų pašalinimas Sirijoje yra pagrindinis mūsų prioritetas. Jei po to amerikiečiai ir turkai nepasitrauks, natūraliai prasidės liaudies pasipriešinimas. Tai vienintelis būdas. Jų neprivers pasitraukti diskusijos ar tarptautinė teisė, nes jos nėra. Nėra jokių kitų priemonių, išskyrus pasipriešinimą, ir tai įvyko Irake. Kas privertė amerikiečius trauktis 2007 metais? Tai buvo Irako žmonių pasipriešinimo rezultatas.
— Ką manote apie JAV ir Sirijos kurdų susitarimą dėl naftos gavybos? Ar imsitės kokių nors priemonių šiuo klausimu?
— Tai yra apiplėšimas, ir vienintelis būdas jį sustabdyti yra išlaisvinti mūsų teritorijas. Jei tai nebus padaryta, jokia priemonė negali jų sustabdyti, nes jie yra plėšikai.
Neįmanoma sustabdyti vagies, kol jis bus pasodintas į kalėjimą ar kaip nors sulaikytas, jį izoliuojant nuo zonos, kurioje jis gali plėšti. Tą patį reikėtų daryti ir su šiais vagimis. Juos reikia išvyti iš regiono, tai vienintelis būdas. Ir Sirijos vyriausybė turi kontroliuoti visas Sirijos dalis, kad padėtis normalizuotųsi.
— Kaip vertinate situaciją Idlibe? Kaip Sirija spręs teroristų išvarymo iš ten problemą? Kiek jų yra, jūsų vertinimu?
— Nuo 2013 metų mes priėmėme tam tikrą, tarkime, darbo metodiką, susijusią su regionais, kuriuose teroristai kontroliuoja didžiąją dalį civilių gyventojų ar miestų. Mes suteikiame jiems galimybę padėti ginklus mainais į vyriausybės amnestiją. Tai pasiteisino daugelyje Sirijos sričių. Bet jei jie nesiekia susitaikymo, esame priversti išspręsti šį klausimą karinėmis priemonėmis, o tai nutiko visose srityse, kuriose nuo 2013 metų ši metodika taikoma vietovėms, kuriose vyko nacionalinis susitaikymas, o kovotojai buvo sirai. Tačiau Idlibas yra kitoks atvejis: būtent ten sutelkta dauguma užsienio teroristų Sirijoje, todėl jie arba turi trauktis į Turkiją — jie atvyko į Siriją iš ten arba per jos teritoriją, arba grįžti į savo šalis, arba mirti Sirijoje.
— Grįžti į Europą?
— Daugiausia į Europą. Kai kurie jų atvyko iš Rusijos, iš arabų šalių, iš daugelio pasaulio šalių. Visi šie džihadistai norėjo atvykti kovoti į Siriją.
— Dabar ši sritis, tarkime, yra prižiūrima ir bendrų rusų, turkų, o kartais ir amerikiečių operacijų sąlygomis. Ar, jūsų nuomone, šis bendradarbiavimas yra efektyvus? Kaip šią patirtį galima panaudoti ateityje?
— Ne, aš nemanau, kad tai veiksminga, dėl vienos paprastos priežasties: jei tai būtų veiksminga, mums nebūtų reikėję neseniai pradėti karo veiksmų daugelyje Alepo ir Idlibo rajonų, nes Turkijos režimas turėjo įtikinti teroristus palikti teritoriją ir sudaryti galimybes Sirijos piliečiams, armijai, Sirijos vyriausybei ir institucijoms perimti jos kontrolę, tačiau to nepadarė.
Kiekvieną kartą jie prisiima tą patį įsipareigojimą, tačiau nevykdo savo pažadų ar įsipareigojimų. Todėl nepasakyčiau, kad šis bendradarbiavimas buvo efektyvus. Bet pažiūrėkime. Jie vis dar turi galimybę daryti spaudimą teroristams, kad jie išeitų iš M4 trasos šiaurės Idlibe. Tai yra paskutinė jų prievolė pagal susitarimą su Rusija, tačiau jie to niekada nevykdė. Palaukime ir pamatysime.
— Ar svarstote galimybę derėtis su Izraeliu dėl karo veiksmų nutraukimo? Ir ar įmanoma, kad Sirija ateityje užmegs diplomatinius santykius su Izraeliu, kaip neseniai padarė kai kurios arabų šalys?
— Mūsų pozicija šiuo klausimu buvo aiški nuo taikos derybų pradžios 9-ajame dešimtmetyje, tai yra, beveik prieš tris dešimtmečius, kai sakėme, kad taika Sirijoje yra mūsų teisė. Mūsų teisė yra mūsų žemė. Normalius santykius su Izraeliu galime užmegzti tik tada, kai mums bus grąžinta žemė. Viskas labai paprasta. Tai bus įmanoma, kai Izraelis bus tam pasirengęs, bet jis nėra pasirengęs. Jis niekada nebuvo pasirengęs: mes niekada nematėme Izraelio režimo pareigūno, pasirengusio žengti nors vieną žingsnį taikos link. Taigi, teoriškai taip, bet praktiškai — dar ne.
— Man atrodė, kad žinia apie santykių tarp kitų arabų šalių ir Izraelio normalizavimą taps paskata pradėti derybas dėl to tarp Sirijos ir Izraelio. Bet, kiek suprantu, tokių derybų nėra?
— Ne, visiškai jokių derybų, visiškai nieko.
— Jau minėjote savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimą. Ar tam yra kliūčių?
— Kai kalbama apie didelius projektus, visada atsiranda kliūčių. Bet jas galima įveikti. Nieko nėra neįmanomo. Kartais tai gali būti finansinės kliūtys, kartais tai gali būti susiję su prioritetais, kartais — su situacija vietoje. Tai vienintelė kliūtis. Priešingu atveju, ne, mes neturime jokių kliūčių. Šia linkme judame į priekį, tačiau tam reikia laiko. Tai laiko klausimas, nieko daugiau.
— Kai kurie tarptautiniai žaidėjai teigia, kad daugeliui Vakarų vyriausybių ir galbūt verslo subjektų Irano pasitraukimas iš Sirijos yra būtina šalies ekonomikos atsigavimo ir bendradarbiavimo su Sirijos vyriausybe sąlyga. Ar Sirija tam pritars? Ar Damaskas paprašys Irano palikti šalį, ir jei taip, kada?
— Pirma, mes neturime Irano pajėgų, ir tai yra visiškai akivaizdu. Jie remia Siriją, siunčia karo ekspertus, kurie dirba su mūsų kariais vietoje, yra su Sirijos kariuomene. Bet pažvelkime į vieną konkretų pavyzdį: maždaug prieš metus amerikiečiai liepė rusams "įtikinti iraniečius judėti 80 kilometrų nuo sienos su Golano aukštuma", kurią užėmė izraelitai. Nepaisant to, kad ten nebuvo Irano kariuomenės, iraniečiai pasirodė labai lankstūs, jie sakė: "Gerai, į pietus nuo šios linijos nebus Irano personalo". Amerikiečiai pareiškė, kad jei bus susitarta šiuo klausimu, jie pradės trauktis iš okupuotos rytinės Sirijos dalies prie sienos su Iraku, vadinamos Al-Tanf. Bet nieko neįvyko, jie (amerikiečiai) nepasitraukė.
Taigi, Irano klausimas yra pretekstas okupuoti Sirijos žemę ir palaikyti teroristus. Jis naudojamas kaip priedanga tam tikriems jų ketinimams. Vienintelis būdas padaryti tai, ką jie sako, bus tada, kai Sirija taps marionetine JAV valstybe. To jie nori ir nieko daugiau. Visa kita, apie ką jie kalba, yra melas, išgalvoti kaltinimai. Taigi, manau, kad su amerikiečiais nėra tikro klausimo sprendimo, kol jie nenori pakeisti savo elgesio.
— Ir paskutinis klausimas. Ar yra kažkas, kuo didžiuojatės? Ar ko nors gailitės dėl to, ką padarėte ar nepadarėte?
— Karo metu?
— Per jūsų prezidento kadenciją.
— Čia reikia pamatyti skirtumą tarp politikos ir jos įgyvendinimo. Kalbant apie politiką, mes nuo pat pradžių sakėme, kad klausysime Sirijos žmonių, todėl 2012 metais reformavome Konstituciją. Mes pasakėme, kad kovosime su teroristais ir toliau tai darysime po dešimties metų. Mes pasakėme, kad turime išsaugoti savo nepriklausomybę — nacionalinę nepriklausomybę, ir dėl to mes kovojame, ir mes turime sukurti aljansą su savo draugais.
— Pone prezidente, mūsų laikas baigėsi. Dar kartą ačiū už šį atvirą ir ilgą interviu!
— Dėkoju! Ačiū, kad atvykote į Siriją.
— Labai ačiū.