"Per pastaruosius dvidešimt metų mus visada lydėjo orumo jausmas. Tačiau tie žmonės, kurie yra atsakingi už užsienio politiką Vakaruose, nesupranta abipusiškai pagarbaus pokalbio būtinybės. Galbūt turėtume kuriam laikui nustoti bendrauti. Juolab, kad Ursula von der Leyen (Europos Komisijos pirmininkė) sako, kad su dabartine Rusijos vyriausybe nepavyksta sukurti jokios geopolitinės partnerystės. Tebūnie, jei jie to nori".
Neseniai paskelbtą Von der Leyen pareiškimą, kad svarbu paleisti iliuziją, jog Rusija, vadovaujant dabartinei valdžiai, sugebės atkurti Europos Sąjungos geopolitinės partnerės statusą, Sergejus Lavrovas pavadino "labai rimtu pareiškimu iš aukščiausios Europos Komisijos pareigūnės lūpų". Ir tai nėra perdėjimas: Europa aiškiai parodo, kad ji nepatenkinta Rusijos vadovybe, be to, ji netinka tiek dėl to, kad vykdo Europos požiūriu neteisingą vidaus politiką ("nuodija Navalną"), tiek dėl to, kad kišasi į Europos vidaus reikalus ("nulaužė Bundestago serverį") ir tiesiog nusiteikusi itin destruktyviai.
Tai yra, Europa pati pereina į asmeniškumus, valstybės interesus ir tarpvalstybinius santykius pakeisdama pretenzijomis Rusijos valdžios institucijoms ir tokio pobūdžio pretenzijomis, kurios aiškiai rodo gilų Europos pranašumo (moralinio, bet ne tik) jausmą Rusijos atžvilgiu. Supratome, kad esate nepataisomi, ir nebenorime jūsų laikyti partneriais. Jūsų — ne Putino ir Lavrovo, o Rusijos. Kol jai vadovauja Putinas ir Lavrovas? Na, taip — o vėliau pamatysime, gal juos pakeis Navalnas.
Be to, pačiai Europai tokia linija Rusijos atžvilgiu yra nepelninga, tačiau ką daryti, jei trūksta ir proto, ir geopolitinės nepriklausomybės? Rusija tikrai negali įdėti smegenų ir naudingos (taip pat Europos Sąjungai) pasaulinės tvarkos idėjos į ES lyderių galvas. Bet ji gali pareikšti, kad mes nesikalbėsime tokiu tonu: jei nenorite bendrauti pagarbiai ir lygiomis sąlygomis, tada mes visiškai nebendrausime.
Sergejus Lavrovas tai pasakė antradienį, pristatydamas "Valdai" klubo pranešimą, ir trečiadienį tęsė mintį interviu su trimis Rusijos radijo stotimis. Žurnalistai pradėjo aiškintis dieną prieš tai pasakytą pareiškimą: kaip čia yra — mes nustosime bendrauti?
Lavrovas patikslino, kad "kalbama ne tik apie tai, ar įmanomas "įprastas verslas", bet ir apie tai, ar verslas su Europos Sąjunga apskritai yra įmanomas", kai ji "ne tik žiūri į tai iš aukšto, bet arogantiškai žvelgia į Rusiją, reikalaudama mūsų atsakyti už visas nuodėmes, kurias mes, Europos Sąjungos nuomone, padarėme": "Manau, kad neturėtume dėl nieko atsiskaityti".
Tuo tarpu mes nekalbame apie ekonominius santykius — Lavrovas netiki, kad jie žlugs. Mes kalbame apie politinį dialogą, kuris, beje, susijęs ne tik su Rusijos ir Europos santykiais, bet ir apskritai su tarptautiniais reikalais, įskaitant svarbiausius krizės taškus. Natūralu, kad Rusija palaikys tokį dialogą su atskiromis Europos šalimis, tačiau gali atsisakyti jo su Europos Sąjunga, kuri mums sako:
"Kad mes iš esmės nesubrendome tiek, kad būtume geopolitiniai Europos Sąjungos partneriai. Bėgioti ir žemintis — manau, tai žemiau mūsų orumo. Nemanau, kad turime nuolat klausytis, ką Vakarai sako apie mus."
Idėja, kad neturėtume vadovautis tuo, kaip mus vertina Vakaruose, nėra nauja — nei šalies politinei vadovybei, nei visuomenei. Seniai praėjo tie beprotiški laikai, kai Rusija valėsi "civilizuoto pasaulio" stebima, tikėdamasi, kad bus "priimta į šeimą". Dabar mes apie tai jau nekalbame — Rusija visiškai atkūrė savo suverenitetą ne tik pasaulio scenoje, bet, dar svarbiau, namuose. Tai ne tik susitvarkymas šalyje ir veikianti valdžios vertikalė, bet ir grįžimas prie nepriklausomos pasaulėžiūros, įskaitant geopolitinę. Tai yra, mes ir žmonės, vadovaujantys mūsų užsienio politikai, ne tik suvokiame savo nacionalinius interesus, bet ir patys juos formuluojame, remdamiesi savo istorija ir tradicijomis, remdamiesi savo vertybėmis ir patirtimi. Tai yra pagrindinis ne tik didžiosios valstybės, bet ir nepriklausomos šalies ženklas.
Tačiau Rusija menkai apibrėžia savo interesus, elgiasi pernelyg nedrąsiai, visą laiką kreipiasi į tarptautinę teisę — tokie priekaištai dažnai girdimi prieš mūsų užsienio politiką ir jos autorius. Taigi, interviu metu Lavrovui pasiūlyta elgtis griežčiau, atviriau, agresyviau — jei Vakarai vis tiek bandys mus sugniuždyti, tai padarykim tai anksčiau, nustokime remtis tarptautine teise, visa ta JTO...
Lavrovas paprieštaravo, kad "mes vis dėlto esame mandagūs žmonės".
"Ir aš esu tikras, kad mūsų pozicija nusišalinti žvelgiant į Vakarus, ką jie ten galvoja apie mus, vis tiek turėtų likti tarptautinės teisės ribose".
Na, žinoma, kai nėra jėgų, jie kalba apie teisę, bet yra tik stipriojo teisė... Ne, esmė ta, kad nebėra jokios stipriųjų teisės — tai yra, senasis Vakarų pasaulis nyksta, JAV (ir apskritai Vakarai) jau ne tik nesugeba ganyti žmonių, bet ir paprasčiausiai išlaikyti esamą statusą. Štai kodėl Lavrovas primena, kad pagrindinis gilių virsmų, kuriuos išgyvena pasaulis, turinys, pasaulinės jėgų pusiausvyros perskirstymas "yra objektyvus demokratiškesnės, daugiapolės pasaulio tvarkos formavimo procesas". Be to, Lavrovas mano, kad jis tęsis visą epochą, tai yra, mes kalbame apie dešimtmečius.
Tačiau būtent tuo metu svarbu žaisti sudėtingą, daugiapakopį žaidimą, nesivelti į avantiūras, nebandyti primityviai diktuoti savo valios likusiems žaidimo dalyviams. Būtina išlaikyti savo veidą — neatsitiktinai Lavrovas užsiminė apie pokerį ir tą, kuris sumirksės pirmiausia, ir nepasiduoti provokacijoms. Lavrovas, kaip ir Putinas, tai puikiai supranta.
"Tačiau norint išmušti mus iš pusiausvyros, įskaitant ne tik tiesioginius išpuolius prieš Rusijos Federaciją visose įmanomose ir įsivaizduojamose srityse per nesąžiningą konkurenciją, neteisėtas sankcijas ir panašiai, bet ir išbalansuojant situaciją aplink mūsų sienas, neleidžiant mums susitelkti į kūrybinius darbus, — šis jų noras, be abejo, yra visiškai akivaizdus. Nepaisant to, turėdamas visus tokius žmogiškuosius instinktus, pagundas atsakyti pagal principą "pats kvailys", esu įsitikinęs, kad turime laikytis tarptautinės teisės".
Sąvoką "tarptautinė teisė" čia galima pakeisti žodžiais "būk ramus, strategiškai apskaičiuok ir lenk savo liniją". Taip, žaisti žaidimą, kuris dažnai vyksta be garsių žodžių ar net visiškai be žodžių, nėra atsitiktinumas, atsakymas į klausimą, kad "jei muštynės neišvengiamos, mušk pirmas", todėl "padarykime pagaliau ką nors, kad nebūtų taip skaudu, kai kitas sankcijų paketas bus nukreiptas prieš mus", — labai švelniai pasakė Lavrovas ir pridūrė:
"Aš neturiu teisės gilintis į detales, bet man atrodo, kad pastaraisiais metais mes tai darėme daugeliu atvejų".
Nei Sergejus Lavrovas, nei Vladimiras Putinas negali būti vadinami nei silpnais geopolitiniais žaidėjais, nei nuo realybės atitrūkusiais svajotojais, nei taktiniais oportunistais — jie atkakliai siekia užsienio politikos krypties, kuri grąžina Rusijai jos vietą pasaulyje, be to, pasaulyje, kuris yra performuojamas ir kuriamas tiesiog mūsų akyse (jiems tiesiogiai dalyvaujant).
Taip, jie pradėjo su labai blogomis kortomis rankose — iki šiol jie vis dar turi daug žaisti savo posovietinėje teritorijoje. Vis dėlto Rusijos tarptautinis svoris ženkliai išaugo, tačiau tai neapsvaigino nei Lavrovo, nei Putino. Nes jie yra optimistai: tiek ta prasme, kaip juokavo Užsienio reikalų ministerijos vadovas — "jei pesimistas sako, kad blogiau jau nebus, o optimistas sako: gali būti dar blogiau", tiek pasitikėjimo savo darbo sėkme prasme, nekintančia strategija ir lanksčia taktika. Tuo tarpu "labai pavojingas yra savo pranašumo jausmas, — sakė Lavrovas, kalbėdamas apie JAV politiką. — O mums užtenka savigarbos."
Nes viskas prasideda nuo blaivaus savo galimybių įvertinimo, o tie, kurie tiki savo pranašumu, pradeda tuo piktnaudžiauti ir praranda realybės jausmą, praleisdami momentą, kai jų jėgos senka, o reputacija byra. O savivertė grindžiama savęs ir savo stipriųjų pusių supratimu, prieš jus nusidriekusio kelio prisiminimu ir likimo jums iškelto tikslo įgyvendinimu. Tai galioja ir žmonėms, ir valdžiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.