Prancūzijos žurnalistus labiausiai domino tai, kaip čečėnų šeima iš Rusijos gavo politinių pabėgėlių statusą apskritai.
Paaiškėjo, kad jie persikėlė į Prancūziją 2008 metais, valdžios institucijos kelerius metus nagrinėjo jų prieglobsčio prašymą ir galiausiai jis buvo atmestas. Tačiau 2011 metais Nacionalinis prieglobsčio teismas panaikino šį sprendimą. Na, o prieš kiek daugiau nei pusmetį — sulaukęs pilnametystės — būsimasis žudikas automatiškai gavo leidimą gyventi.
Kalbant apie antrąjį klausimą, Prancūzijos valdžios institucijos čia kalbėjo be kompromisų ir patikino savo piliečius, kad jie neketina nukrypti nuo pasirinkto kovos su islamizmu kelio.
Lemtinga pamoka, kurios metu 47 metų Samuelis Paty, dalyvaudamas žodžio laisvės pamokoje, parodė savo mokiniams pranašo Muhammado karikatūrą iš žurnalo "Charlie Hebdo", įvyko spalio pradžioje. Tuo pačiu metu Emanuelis Makronas pasakė kalbą, kuri sukėlė rimtą rezonansą toli už šalies sienų. Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas apkaltino savo kolegą iš Prancūzijos "atvira provokacija" ir kėsinimusi į sąžinės laisvę.
Būtent šioje kalboje Prancūzijos lyderis paskelbė karą Prancūzijos "getizavimui", "islamistiniam separatizmui" ir paskelbė plataus masto planą kovoti su uždarais, "verdančiais savo sultyse" etniniais ir religiniais anklavais. Beje, būtent švietimo sistema yra pagrindinis kampanijos akcentas. Visų pirma planuojama beveik visiškai uždrausti mokytis namuose ir išnaikinti "nelegalias mokyklas, kurias dažnai valdo religiniai ekstremistai".
Po teroristinio išpuolio dažnokai girdėjosi pilnos nuostabos ir kartais net smerkiančios Rusijos komentatorių nuomonės apie nužudytą mokytoją, kuris parodė įžeidžiančias kai kuriuos 12–14 metų moksleivius karikatūras.
Svarbu suprasti, kad tai nebuvo tik asmeninė Paty iniciatyva — jis veikė pagal Prancūzijos švietimo sistemos programą ir nuostatas. Per tą nelemtą pamoką mokytojas, bandydamas sušvelninti aštrų momentą, iš anksto perspėjo mokinius apie vaizdų, kuriuos jis rodys, turinį ir pasiūlė išeiti iš klasės tiems, kam šie vaizdai gali būti nemalonūs.
Labiausiai stebina tai, kad Prancūzijos valstybė šį požiūrį tikrai laiko veiksmingu kovoje už sekuliarizaciją, mažumų integraciją ir šalyje susiformavusių getų eroziją.
Juk galima lengvai nuspėti paauglių, užaugusių uždaroje etninėje aplinkoje, ištrauktų iš ekstremistų vadovaujamų privačių mokyklų ir pasodintų už valstybinės švietimo įstaigos suolo, reakciją, kur jiems bus parodytas nupieštas nuogas žmogus su užrašu, kad tai yra pranašas Mahometas.
Ir esmė ne tiek tame, kad vienas iš jų nuspręs pakartoti 18-mečio čečėnų kelią, o tame, kad sunku sugalvoti patikimesnį būdą, kaip amžiams sužadinti jaunuolių širdyse giliausią Europos vertybių, kultūros ir gyvenimo būdo atmetimą.
Makrono iniciatyva sukėlė nepaprastai smurtinę reakciją ne tik islamistų sluoksniuose, bet ir priešingoje — liberalioje — stovykloje, kuri Prancūzijos prezidento pasiūlymuose įžvelgė nepriimtiną išpuolį prieš piliečių teises ir laisves.
Ironiškiausia ir liūdniausia tai, kad visos trys šios konfrontacijos pusės iš tikrųjų kalba ta pačia kalba — radikalizmo kalba ir nėra jokio esminio skirtumo tarp islamistinio ekstremizmo, kairiųjų-politkorektiško liberalizmo ir kraštutinių formų sekuliarizmo, kurį dabar praktikuoja Prancūzijos valstybė.
Siekdama išspręsti tikrai opią ir įsisenėjusią problemą, Prancūzija naudojasi tais pačiais grubiausio smegenų plovimo metodais, kaip ir islamistai, tačiau daug mažiau galimybių, kad jie bus veiksmingi.
Savo laiku Europa suteikė pasauliui nuostabią — nes ji veikia — laisvės sampratą, kuri išreiškiama populiariausia formule, pagal kurią vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.
Šią idėją galima aiškinti skirtingai, tačiau jos visos vienaip ar kitaip virsta tuo, kad net ir pati laisviausia visuomenė kiekvienam jos nariui numato tam tikrus apribojimus.
Praktiškai tai lėmė, jog Vakarų demokratijos sistema klasikine forma suvokia kaip marginališką ir nepriimtiną bet kokį kraštutinumą ir nesuderinamą savo kraštutiniais požiūriais — nesvarbu, kas yra teisūs: kairieji, raudonieji, baltieji, ar pilkai-rudi-raudoni. Socialinis ir politinis sutarimas tokioje sistemoje remiasi kompromisu ir tarpusavio pagarba, įskaitant pagarbą kitų žmonių įsitikinimams ir vertybėms.
Nėra jokių prieštaravimų tame, kad kovodami su religiniu ekstremizmu neturėtume leisti valstybinėse mokyklose propaguoti karingo bedieviškumo bakchanalijų, kurios sąmoningai žeidžia tikinčiuosius. Lygiai taip pat valstybė gali saugoti asmens privatumą, neatsižvelgdama į jo seksualinę orientaciją, tačiau tuo pat metu griežtai blokuodama bet kokius bandymus integruoti netradicines seksualines praktikas į viešąjį gyvenimą, nesvarbu, ar tai būtų gėjų pasididžiavimo paradai, ar homoseksualumo skatinimas tarp nepilnamečių.
Tačiau panašu, kad Vakarai apie tai paprasčiausiai pamiršo. Ir gali būti tikri, kad jų dabar priimta koncepcija, skatinanti žmones radikalizuotis, o visuomenę — begėdiškai gilinti susiskaldymą, duos lemtingų rezultatų.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.