Sumišimo priežastis yra paprasta: eilinės nepagrįstos užuominos apie absurdiškus Maskvos nusikaltimus taikai ir sportui atrodo beprasmės — tiek propaguojant antirusišką darbotvarkę, tiek imantis priemonių Rusijai "nubausti".
Viena vertus, Vakarams sunkiai sekasi vykdyti rusofobišką žiniasklaidos kampaniją. Incidentas su Aleksejumi Navalnu nebuvo iki galo parengtas. Lyg ir nėra būtinybės paleisti šviežią "antį", ypač tokiame aukštame užsienio reikalų agentūrų vadovų ir pagrindinių specialiųjų tarnybų lygmenyje. Kita vertus, ankstesnė patirtis, įskaitant istoriją su rusų tinklaraštininku, rodo, kad bet kuriuo atveju negalima tikėtis, jog bus imtasi tikrai rimtų ir skaudžių priemonių prieš Maskvą.
Tuo tarpu Vašingtono ir Londono pareiškimai vienu metu liudija, kad egzistuoja bendri tikslai, kurių siekia abi sostinės. Bet apie ką konkrečiai gali būti kalba?
Panašu, kad atsakymą greičiausiai galima rasti Tokijaus ir Seulo reakcijoje į kaltinimus. Japonijos vyriausybė atsisakė komentuoti, skirdama laiką rinkti "svarbią informaciją". Pietų Korėjos valdžia taip pat nusprendė tylėti.
Akivaizdu, kad abiejų šalių pareigūnai ir specialiosios tarnybos — beje, pagrindiniai Vakarų sąjungininkai regione — nebuvo iš anksto informuoti apie JAV ir Didžiosios Britanijos operaciją ir dabar turi konvulsiškai orientuotis vietoje, kad neprašautų pro šalį ir užimtų reikiamą poziciją. Kaip ir, pavyzdžiui, Japonijos olimpinis komitetas, kuris patikino, kad nejaučia kibernetinių atakų poveikio savo darbui.
Taigi, labai tikėtina, kad pagrindinis naujos antirusiškos kampanijos tikslas, kad ir kaip būtų keista, yra visai ne Rusija, o visas kitas pasaulis — ir pirmiausia patys Vakarai. Rusofobiška dienotvarkė čia veikia tiesiog kaip patogus įprastas įrankis, o ne galutinis tikslas.
Informacinis-propagandinis dominavimas yra esminė JAV hegemonijos dalis. JK tradiciškai jas palaiko šiuo klausimu, nes būtent įtakingiausių angliškų žiniasklaidos priemonių abipus Atlanto visuma paprastai vadinama pasauline žiniasklaidos srove. Ypatingas abiejų šalių artumas bendradarbiaujant politinėje ir specialiųjų tarnybų srityje taip pat yra gerai žinomas jau seniai.
Laipsniškas Jungtinių Valstijų kaip supervalstybės degradavimas ir ryškus Jungtinės Karalystės įtakos užkulisiams silpnėjimas tarptautinėje arenoje pastaraisiais metais tapo įprastu reiškiniu. Tačiau šie procesai daugiausia veikia ekonominius, biurokratinius ir kai kuriuos politinius mechanizmus.
Tuo tarpu yra sričių, kuriose iki šiol išliko nenuginčijamas dviejų galių pirmumas. Kaip neįmanoma abejoti Amerikos armijos viršenybe NATO, taip ir jokia žemyninės Europos žiniasklaida nėra pajėgi konkuruoti įtakoje su britų "The Times" ar Amerikos "CNN". Jau nekalbant apie tai, kad užjūrio šalyse yra tokių galingų viešosios nuomonės manipuliavimo įrankių kaip Twitter ir Facebook kontrolės centras.
Griežta Vašingtono politika prieš "RT" ar kinų kilmės "TikTok" patvirtina, kad jie puikiai supranta tokių struktūrų svarbą. Tačiau valstybės priprato prie to, kad geopolitiniai oponentai turi savo labai rimtus žiniasklaidos įtakos išteklius ir tiesiog imasi priemonių apriboti jų darbą pas save.
Konkurentų atsiradimas pačiuose Vakaruose būtų daug jautresnis Amerikos ir Didžiosios Britanijos specialiosioms tarnyboms ir propagandos tandemui. O vyksta būtent tai — ir Navalno byla tapo jiems itin nemalonių ir nepageidaujamų procesų įrodymu.
Iš Rusijos skandalas aplink tinklaraštininką gali atrodyti kaip ankstesnių procesų tęstinumas, tačiau iš tikrųjų jis yra unikalus savaip, nes tai visiškas Berlyno kūrinys.
Taip, Vokietija panaudojo standartinę rusofobišką darbotvarkę, tačiau ji perėmė ją iš savo "vyresniųjų partnerių" ir panaudojo savarankiškame žaidime.
Vokiečiai kontroliuoja Navalną. Jis sako tai, ko jiems reikia: nuo "Nord Stream-2" apsaugos iki "smeigtukų", adresuotų amerikiečiams, kurie jam nerodo didelio palaikymo. Kelias dienas pagrindinis naujienų šaltinis pasauliui buvo vokiečių leidiniai, o anglų kalba žiniasklaida buvo priversta visa tai cituoti ir pakartoti.
Šiame kontekste istorija apie Rusijos GRU įsilaužėlius, puolančius olimpiadą, įgyja labai ypatingą prasmę. Tiesą sakant, amerikiečiai ir britai, pasitelkdami juos, bando visiškai pašalinti Navalno temą iš naujienų darbotvarkės, nes tai iš tikrųjų yra jų konkurentų projektas. Be to, Vašingtonui ir Londonui svarbu atgauti kontrolę pasaulinėje žiniasklaidos-politinėje erdvėje, kurią kurį laiką sumenkino vokiečių vadovaujama Europa.
Na, jie paprasčiausiai negalėjo sugalvoti geresnio būdo, kaip išmušti pleištą pleištu, tai yra, vieną antirusišką temą kita.
Nors abi pusės naudoja retoriką, kuri yra labai nedraugiška Rusijai, iš esmės ji yra naudinga Rusijai (ir daugeliui kitų šalių), nes padidina konfliktų lygį Vakaruose ir skatina tolesnį jų nuosmukį.
Na, tai, kad Vokietijai pirmą kartą pavyko — nors ir trumpam — perimti pasaulio politinės ir informacinės erdvės kontrolę, turėtų būti suvokiama ne kaip unikali taisyklės išimtis, bet kaip pirmoji kregždė. JAV ir Didžiajai Britanijai reikėtų pamažu ruoštis žiniasklaidos dominavimo praradimui, nes dabar joms meta iššūkį ne tik geopolitiniai konkurentai, bet ir artimiausi jų sąjungininkai.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.