VILNIUS, spalio 25 — Sputnik. Tai prieštarauja Baltijos elito, kuris Rusiją vadina "nenuspėjama ir agresyvia" valstybe, nuomonei. Kita vertus, Helmė mano, kad bendradarbiauti su Maskva yra visiškai įmanoma. Kas slepiasi už šių pareiškimų ir ar ministras turėtų būti suvokiamas kaip potencialus sąjungininkas, RIA Novosti straipsnyje rašo Konstantinas Sevastjanivas.
Antiherojaus portretas
Septyniasdešimtmetis Martas Helmė yra vienas labiausiai šokiruojančių politikų Baltijos šalyse. Jis visada svajojo apie savo partiją — ir tokią, kuri galiausiai perims valdžią valstybėje. Svajonė išsipildė 2012 metais. Jis įkūrė Konservatorių liaudies partiją (EKRE), ginklu pasirinko dešinįjį populizmą ir ėmė naudoti ksenofobiškas nuotaikas. "Konservatyvūs populistai" ypač aktyviai naudojosi estų baime dėl migrantų iš Trečiojo pasaulio. Jie pažadėjo kovoti su "išdavikais" iš liberalių pareigūnų gretų, kurie "vardan Briuselio" atveria Estijos vartus tamsiaodžiams migrantams. Be to, Helmė su bendraminčiais nuolat rengia minėjimus Estijos SS legionieriams atminti ir ragina statyti jiems paminklus.
Po praėjusių metų parlamento rinkimų rezultatų netikėtai į valdančiąją koaliciją pateko dešinieji iš EKRE. Estijos ministras pirmininkas, centro partijos vadovas Juris Ratas neketino bendradarbiauti su Helme, tačiau vėliau pakeitė savo nuomonę. Rinkimai "centristams" buvo nesėkmingi — ir norėdami išlaikyti valdžią, jie į koaliciją priėmė dvi dešiniąsias partijas: "Isamaa" (Tėvynė) ir EKRE. Naujajame kabinete "konservatorių populistai" gavo penkis ministrų postus. Visų pirma Martas Helmė tapo Vidaus reikalų ministerijos vadovu ir ministro pirmininko pavaduotoju, o jo sūnus Martinas — Finansų ministerijos vadovu.
Gavęs įtakingą vyriausybės postą Martas Helmė visiškai nepakeitė savo retorikos. Jis ir toliau kovojo su migrantais, tačiau nukreipė dėmesį į uždarbiautojus migrantus iš Ukrainos. "Čia atvyksta ne tiek ukrainiečiai, kiek rusai iš šalies rytų, surusėja ar tiesiog "homo sovietikai", — piktinosi Helmė. Jis apsunkino jų integraciją į šalį visais įmanomais būdais ir pasiekė tikslą dėl koronaviruso pandemijos. Bet čia pradėjo "staugti" Estijos pramonės ir žemės ūkio įmonės — retai apgyvendintoje respublikoje be atvykstančių darbuotojų verslas praktiškai neišgyvena. Vasarą Estija vėl priėmė ukrainiečius.
2019 metų lapkričio mėnesį Helmė atsidūrė tarptautinio skandalo centre: jis Suomijos laikraščiui "Iltalehti" pareiškė, kad Estijai reikia "atsarginio plano" gynybai: NATO pasitikėti negalima. Kaip ir Europos Sąjunga — ji nėra "jėgos centras" pasaulyje. Be to, jis palygino ES su kita sąjunga, sovietų, ir tai Estijoje, kur TSRS yra paskelbta visų blogybių simboliu. Natūralu, kad kolegos iš vyriausybės puolė neigti jo žodžius — neva Estija kaip niekad pasitiki ES ir NATO.
Tačiau praėjus vos porai savaičių Helmė pakišo jiems dar vieną "kiaulę": kalbėdamas per radiją jis pavadino kaimyninės Suomijos (šalies, su kuria ypač svarbūs Estijos ekonominiai santykiai) ministrę pirmininkę Sanną Marin "prekeive". Be to, jis citavo perfrazuotą Vladimiro Lenino citatą: "Kiekviena virėja gali tapti ministre". Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid turėjo asmeniškai atsiprašyti Marin, o parlamentinė opozicija reikalavo Helmės atsistatydinimo — bet nesėkmingai. Nors politikas net buvo vadinamas slaptu Maskvos "įtakos agentu".
Politinių provokacijų meistras
Puikiai žinodamas Estijos politikos ypatumus, Helmė, regis, sąmoningai provokavo smūgius. Jis vienintelis iš Estijos vyriausybės nebijo kalbėtis su Rusijos žiniasklaida. 2019 metų liepos mėnesį viename tokių interviu jis pasisakė už Estijos ir Rusijos santykių plėtrą ir nemano, kad Maskva kelia grėsmę Baltijos šalims. Čia reikia suprasti: būdamas populistas, Helmė sugeba pateikti vienas kitą išskiriančius teiginius — priklausomai nuo akimirkos konjunktūros. Tai buvo ypač akivaizdu viešose kalbose apie Rusiją. Prieš tapdamas vyriausybės nariu, jis garsėjo itin kategoriškais pareiškimais apie kaimynę Rytuose.
Pavyzdžiui, 2007 metais Helmė sakė: "Šiandieninė Rusija yra augantis monstras, kokio pasaulis dar neregėjęs. Šis monstras išties pečius 2008 metais po prezidento rinkimų, o tada pamatysime, koks monstras iššliauš pro Kremliaus vartus." Tada Helmė pasiūlė: "Rusijai, kuri iš esmės yra silpna, reikia primesti naują, nepakeliamą ekonominę konkurenciją, ginklavimosi varžybas ir ideologinį karą. Ir demografiniame žlugime esanti šalis subyrės."
O 2018 metais Helmė, kreipdamasis į ministrą pirmininką Jurį Ratą, paragino labiau kontroliuoti rusų bendruomenę, nes, jo nuomone, daugelis jos narių yra pasirengę šnipinėti Maskvos naudai. Todėl būtina apriboti jų priėmimą į valstybės tarnybą — į visas be išimčių pareigas. Jis taip pat teigė, kad Rusija tariamai buvo linkusi surengti "antrąjį Krymą" iš Rytų Virumaa, šiaurės rytų Estijos rajono, kur gyvena daugiausia etniniai rusai.
Mėgstamiausias Helmės "arkliukas", kuriuo jis jojo daugelį metų, yra teritorinių pretenzijų Rusijai tema. Kalbame apie senovės Rusijos miestus Ivangorodą ir Pečorą su gretimomis žemėmis, kurie 1920–1940 metais priklausė Estijos Respublikai. "Rusija nenori grąžinti šios teritorijos, jos nei kompensuoti, nei apskritai aptarti šio klausimo", — netrukus po paskyrimo vidaus reikalų ministru skundėsi Helmė.
Tačiau tam tikru metu Helmė pakeitė savo elgesį. Faktas tas, kad rusakalbiai Estijos gyventojai sudaro daugiau nei 25 procentus gyventojų — tai skanus elektorato kąsnelis. Jie neturi savo politinės organizacijos ir pagal "mažesnio blogio" principą tradiciškai balsuoja už Centro partiją, kurios vadovybė vengia tiesioginių raginimų asimiliuoti "netitulinius" gyventojus. Helmė taip pat nusprendė varžytis dėl šios rinkėjų dalies. Jis sušvelnino pareiškimus apie galimus "vidaus priešus", o 2019 metų birželį staiga prakalbo: "Žmonės iš Ida-Virumaa, nors ir ne estai, jie yra mūsų. O jei kalbėsime apie tuos, kurie į Estiją atvyksta iš Ukrainos, tai nėra mūsų žmonės".
Spąstų schema
Kitas reikšmingas faktas. Liberalia save vadinanti opozicinė Reformų partija ypač aršiai pasisako už Estijos tautinių mažumų mokyklų mokymo rusų kalba panaikinimą. Estijos "reformistai" ne kartą pateikė atitinkamą įstatymo projektą, paskutinį kartą — 2020 metų rugsėjo mėnesį. Tačiau valdančioji koalicija, įskaitant "ultradešiniąją" EKRE, vis atsisakė naikinti rusų mokyklas. 2020 metų spalio mėnesį Helmė žengė naują žingsnį, kuris paskatino kalbėti apie "užslėptas simpatijas Rusijai". Interviu "Deutsche Welle" jis pasakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jautriai reaguoja į pasaulio politikos pusiausvyrą. "Pagal šią schemą Putinas yra vaistininkas, kuris turi nustatyti pusiausvyrą pagal jautrias skales ir jos pagrindu vykdyti veiksmingą užsienio politiką", — sakė Helmė.
Jo nuomone, Putinas yra pragmatikas: "Jei reikės, jis bus priešas, jei reikės — draugas". Estijos ministras pridūrė, kad iš Rusijos prezidento pozicijos "tiesiog nėra prasmės aktyviai imtis Baltijos šalių", nes tai yra "Europos provincijos". Tačiau, pasak Helmės, Putinui svarbu žinoti, kad Baltijos šalys, kaip NATO dalis, "nėra pavojingos Rusijai".
Kitas klausimas, ar jį galima laikyti potencialiu Maskvos sąjungininku. Politikos analitikas Aleksandras Nosovičius, kurio specializacija yra Baltijos šalys, pataria tuo itin nesidžiaugti: Helmė interviu "Deutsche Welle" nepasakė nieko naujo. Jo požiūris yra gerai žinomas Vokietijos valstybiniam laikraščiui — ir vis dėlto jis apklausė "toksišką" politiką.
"Tikriausiai kažkas nusprendė, kad Estijos ministras, pripažindamas Rusijos baimes dėl NATO karių dislokavimo Baltijos šalyse ir demonstruodamas priešiškumą ukrainiečiams, yra geras masalas Maskvai. Neva Kremlius turėtų rimtai susidomėti Helme ir siekti bendradarbiavimo su EKRE. Rezultatas bus visiškas Rusijos užsienio politikos diskreditavimas, — mano Nosovičius. — Tas pats "Deutche Welle" pabaksnos Maskvą nosimi į draugystę su Martu Helme: neva, skundžiatės diskriminacija Baltijos šalyse ir tuo pačiu metu bendraujate su radikalia šovinistų partija, garsinančia Estijos legioną "Waffen SS" ir net raginančia neleisti etninių rusų į vyriausybės postus Estijoje".
Ekspertas yra tikras: atsižvelgiant į reputacijos riziką, Maskvai nederėtų turėti reikalų su skandalingu ir nenuosekliu politiku. Nepriklausomai nuo to, kokius reveransus Helmė darytų Rusijos atžvilgiu, tai tėra triukas.