Po antrojo Seimo rinkimų turo pabaigos tapo aišku, kad Lietuva turės naują valdžią. Galima bandyti aiškintis, kodėl nepavyko kairiesiems, bet tai jau praeitis. Dabar visi laukia dešiniosios koalicijos susiformavimo su konservatoriais priešakyje. Jų lyderė Ingrida Šimonytė jau pagrįstai mato save premjero kėdėje, bet įdomu tai, kad Gabrielius Landsbergis netrykšta entuziazmu. Ir jeigu pagalvotume, viskas "Tėvynės sąjungai" iš tiesų ne taip gražu, kaip atrodo.
Pirmiausia, sudėjus jos ir liberalų mandatus, dauguma išeina labai trapi (yra tik kelių balsų persvara). Atitinkamai, bet kokio svarbaus sprendimo priėmimas pareikalautų maksimalios sąjungininkų mobilizacijos. Tačiau net ne tai yra didžiausia problema.
Opozicijoje dirbti lengva. Dabar reikės prisiimti atsakomybę už padėtį šalyje. O ta padėtis nėra paprasta. Užgriuvo antroji koronaviruso banga, ir situacija medicinos įstaigose artėja prie kritinės. Tuo pat metu reikia tvirtinti biudžetą. Trumpai sakant, ne pats geriausias momentas perimti valdžią.
Antra, derybos su liberalais bus labai sunkios. Viena vertus, konservatoriai gavo žymiai daugiau vietų parlamente, bet be partnerių nieko nebus. Pastarieji tai puikiai supranta ir reikalaus nemažai (pavyzdžiui, Seimo pirmininko posto). Ir tai jau nekalbant apie karčią "Liberalų sąjūdžio" santykių su "Tėvynės sąjunga" istoriją, kai konservatoriai, kaip galima įtarti, sužlugdė liberalų ambicijas tapti sistemine partija. Pastarieji to greičiausiai nepamiršo, ir dabar ideali proga atkeršyti (priversti konservatorius duoti tai, ko bus prašoma, ir dar daugiau).
Ne mažiau specifinė partnerė yra "Laisvės partija". Derybos su ja gali būti komplikuotos tiek dėl Aušrinės Armonaitės ambicijų, tiek dėl programinių nuostatų nesuderinamumo — LGBT teisės yra skaudi tema krikščioniškam konservatorių sparnui.
Trečia, kyla įtarimas, kad ne viskas gerai "Tėvynės sąjungos" viduje. Šimonytės pakvietimas reiškė, kad Landsbergis Jaunesnysis nesusitvarko su lyderio vaidmeniu. Jeigu konservatoriai nelaimėtų rinkimų, jis galėtų nustumti ją į šalį ir susigrąžinti prarastas pozicijas. Dabar Šimonytė taps premjere ir politiškai dar labiau sustiprės, o Gabrieliui teks susitaikyti su antro numerio statusu ilgesniam laikui. Ir tai jau nekalbant apie bendrą įtampą santykiuose tarp liberalaus ir krikščioniško partijos sparno, apie kurią kalbama vis dažniau.
Apibendrinkime. Potenciali dauguma — trapi balsų prasme. Situacija valstybėje dėl koronaviruso krizinė. Liberalų partijos — toli gražu ne idealūs partneriai konservatoriams, nes nesutiks būti pavaldinėmis. Nėra vienybės ir "Tėvynės sąjungos" viduje. Galiausiai, opozicija (tie patys "valstiečiai") tikrai neleis naujiems valdantiesiems ramiai mėgautis valdžia.
Kitaip tariant, kaip bebūtų keista, bet konservatoriams dabar ne pats geriausias metas valdyti, ir net jeigu koalicija bus suformuota, nėra tvirtos garantijos, kad po kurio laiko Lietuva dėl nesantaikos jos viduje negaus iš esmės mažumos vyriausybės ("Tėvynės sąjungos" ar "valstiečių").
Visai baigiant, norisi pažymėti naują įdomų Lietuvos politinio proceso aspektą — konservatoriams ir liberalams, kurie turėtų sukurti parlamentinę daugumą, vadovauja moterys, ir kiekviena iš jų yra savaip išskirtinė. Kokią įtaką tai turės, kol kas pasakyti sunku — gal jokios, o gal didelę. Kaip ten bebūtų, moterų stilius politikoje skiriasi nuo vyriško (jos gali veikti kiečiau ir principingiau), ir d'Artanjanui Gitanui Nausėdai gali būti nelengva su tomis trimis muškietininkėmis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.