Iš tiesų, jau 1-ame ture ligi šiol valdžiusioji LVŽS patyrė rimtą pralaimėjimą. Ir vilčių "atsitiesti" 2-ame nebuvo daug: tiek 4-eri metai neišpildytų pažadų, tiek Verygos karantininė politika, tiek, galų gale, ir visą tą 4-ių metų laikotarpį vykdyta "antivalstietiška" sisteminės žiniasklaidos (pradedant LRT, baigiant "Delfiu" ir pan. kanalais) propaganda, vis dėlto padarė savo. Ir, kaip matyti iš galutinių rezultatų, joks revanšas neįvyko...
Štai — pirmą vietą užėmusi Landsbergio-Šimonytės TS-LKD naujame Seime turės 50 mandatų. Na, ir pasikvietę talkon Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją formuos naują vyriausybę. Anot jų bendros deklaracijos, visuomenė šiuose rinkimuose išreiškė pasitikėjimą "demokratiją" ir "žmogaus teises" gerbiančioms partijoms. Bet žinant, kaip "demokratiją" supranta konservatoriai (pavyzdžiui, prisiminkime 2008 m. "naktinę reformą" ir kruvinąją 2009 metų sausio 16 dieną) ir "žmogaus teises" — liberalai (imkime nors "Laisvės partijos" programinius siekius: įteisinti vienalytes partnerystes ir legalizuoti lengvuosius narkotikus), sveikesnio proto nepraradusiems piliečiams šitokios šnekos didelio pasitikėjimo kelti neturėtų.
Tuo tarpu su 32-ais mandatais palikusi LVŽS, anot Ramūno Karbauskio, ruošiasi tapti būsimosios opozicijos "stuburu" ir priešintis, esant reikalui, antisocialiniams bei "vaivorykštiniams" naujųjų valdančiųjų siekiams. O ir LSDP, ir Darbo partija konkretesnių pozicijų šiuo momentu neišreiškia ir, panašu, bus pasirengusios savotiškai "žaisti" ir su valdžia, ir su opozicija.
Taigi, laimėjo konservatoriai ir liberalai. Žodžiu, Landsbergiai. Ir vyriausybės pagrindu bus atitinkama trijulė (TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija). Anot buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės, šitai — "geriausia, kas tokiu metu galėjo nutikti Lietuvai". Šiuos žodžius tikriausiai galime laikyti tikslia išraiška to, kaip į šių 2020 metų Seimo rinkimų rezultatus žiūri labiausiai antiliaudiniai ir, be to, kompradoriškiausi Lietuvos kriminalinio-buržuazinio elito elementai.
Na, o įvykus šiam, atseit, "geriausiam" (anot Grybauskaitės) 2020 metų Seimo rinkimų scenarijui, ko reikėtų laukti Lietuvai — pačiai šaliai ir tautai?
Be bendro konteksto (kuris turėtų būti aiškus ir apskritai iš 30-ies "nepriklausomos" Lietuvos egzistavimo metų, ir iš 2008–2012 metų TS-LKD valdymo laikotarpio), jau ir dabar turime užuominų...
Pavyzdžiui, Šimonytė "diržų veržimosi" vengia, teigdama, esą, kadangi Lietuva priklauso eurozonai, šis klausimas nebeaktualus, koks buvo 2008–2009 m., tuo tarpu Europos Parlamente sėdintis Kubilius yra gerokai atviresnis: anot jo, būtent tai ir teks daryti netolimoje ateityje, kad tik pavyktų sumažinti biudžeto deficitą...
Tuo tarpu su Laisvės partija į naująjį 2020–2024 metų Seimą patekęs neaiškios orientacijos "vienaragis", atseit, "profesionalus gėjus" (taip jis save ir įvardija) Tomas Vytautas Raskevičius labai konkrečiai taikosi į Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko postą.
Iš to jau galima įsivaizduoti, koks nausėdiškos "gerovės valstybės" kūrimas laukia mūsų per ateinančius 4 metus: biudžeto socialinėms garantijoms karpymai, privataus kapitalo siautėjimas, ir taip pat priverstinės "tolerancijos" žengimas į vis naujas aukštumas. Štai kas mūsų laukia.
Ir, tai žinant, reikėtų nepamiršti, kad šitokia situacija didžiąja dalimi yra būtent pastaruosius 12 metų vykusio Lietuvos vystymosi, o gal tiksliau — nuosmukio tiesioginė pasekmė (apie šitai kalbėjau ankstesniame rinkimų temai skirtame straipsnyje). Ir, atsižvelgiant tiek į bendras tendencijas, tiek į įvykusį politinį posūkį, panašu, kad šis procesas neišvengiamai eis toliau.
Tiesa, kaip visur, taip ir šioje naujoje vyriausybėje egzistuos prieštaravimų: vien TS-LKD esanti takoskyra tarp liberaliojo ir konservatyviojo flango šiuo atveju, kai valdančiąją daugumą sudarys 74 mandatai, gali daug reikšti, pavyzdžiui, Laisvės partijos keliamų lengvųjų narkotikų legalizavimų arba vienalyčių partnerysčių (ar, juo labiau, "santuokų") klausimais. Neatmestinas ir tolimesnis TS-LKD skilinėjimas, kaip į 2020–2024 m. Seimą nepatekusio Rimanto Dagio grupės atveju.
Be to, nereikia pamiršti ir Lietuvos "apačių": negana to, kad turėsime štai tokią valdžią, jau dabar turime vadinamąją "kovido" problemą ir prastėjančius ekonominius rodiklius, kurie leidžia suprasti, kad nauja pasaulinė krizė visai nebetoli. Šiuo požiūriu, Landsbergių klano tiesioginis valdymas ne tik pagilins šalies bėdas, bet vis labiau pravėrinės nišą realiai antisisteminei politikai.
Belieka klausimas: ar šia proga pavyks pasinaudoti, ar eilinį kartą ji bus "pramiegota"? Į jį ir atsakys ateinantys 4-eri metai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.