Dėl pergalės, kurią Jungtinės Valstijos iškovojo šaltajame kare, praktiškai visas pasaulis kelis dešimtmečius buvo priverstas "gyventi Amerikoje".
Planetoje — nuo atokių Vietnamo kaimų iki Andų papėdės, nuo Berlyno iki Honkongo — dominavo kultūriniai įvaizdžiai, sukurti Holivude ar Amerikos pramogų verslo žvaigždžių muzikiniuose vaizdo kliupuose. Ekonomine prasme padėtis buvo dar blogesnė, nors ir ne tokia akivaizdi pasauliečiams — didžioji pasaulio prekybos dalis buvo susijusi su mokėjimais doleriais, kurie galiausiai vyko per Amerikos bankus, net jei nė viena iš sandorio šalių nebuvo susijusi su JAV.
Politine prasme dominavimas paprastai buvo visiškas — ir tai buvo ekonominio ir kultūrinio dominavimo suma, paremta noru fiziškai sunaikinti tuos, kurie nenorėjo pakreipti nacionalinių ar asmeninių interesų prieš kurio nors JAV Valstybės departamento pareigūno užmojus.
Amerikai tai buvo aukso amžius, o būtent karštas noras prie jo grįžti yra pagrindinė varomoji jėga, lemianti dabartinį Amerikos vidaus elito konfliktą. Tradicinė konfliktuojančių šalių klasifikacija, kuri paprastai skirstoma į "giluminės valstybės" globalistus ir antiglobalistus (ekonominius nacionalistus), atstovaujamus Trampo ir jo aplinkos, yra gana tiksli, tačiau perteikia ne visą konflikto esmę. Giliausiu lygmeniu susiduriame su ambicingų realistų-trampistų ir isteriškų revanšistų-vizionierių konfliktu.
Trampo ir jo šalininkų realizmas, nepaisant tokių egzotiškų idėjų kaip "Grenlandijos pirkimas" ir sienos statymas pasienyje su Meksika, slypi ūmiame ir savaip tragiškame suvokime, kad aukso amžius baigėsi. Tai reiškia, jų nuomone, JAV turėtų sutelkti dėmesį į tų "Pax Americana" elementų, kuriuos dar galima išgelbėti, išsaugojimą, taip pat į žalą Kinijai, kuri visiškai nesuderinama su jos ambicijomis pasaulio lyderystės atžvilgiu.
Revanšistai, vizionieriai, esantys Vašingtone, Valstybės departamente ir Baideno būstinėje, žvelgia į pasaulį amžinai įsižeidusių ankstesnės administracijos karo šalininkų akimis. Jiems atrodo, kad jei būtų pakeistas vėlyvosios Obamos epochos "nedovanotinas švelnumas" ir "Trampo epochos "vadovavimo stygius", tada viskas būtų ne tik gerai, bet ir labai gerai: pasaulis grįžtų į 2012 ar 2013 metų būklę, kai Amerika buvo (jų požiūriu) besąlyginė pasaulio bamba, planetos valdovė ir "šviečiantis miestas ant kalvos" — savotiškas šiuolaikinis Romos analogas su babilonišku prieskoniu.
Dabar, dabartinio konflikto ir galutinės tiesiosios rinkimų kampanijos kontekste, šie revanšistai ir svajotojai taip pat išgyvena asmeninę tragediją. Atsižvelgdami į Baideno administracijos perspektyvas atkurti Amerikos didybę ir visagalybę, jie staiga susidūrė su juos įžeidžiančia tikrove: paaiškėjo, kad likęs pasaulis nenori grįžti į sąlyginius 2012 ar 2006 metus. Be to, kalbame ne tik apie Kiniją ar Rusiją, bet ir apie Europos Sąjungą, kuri "baidenistams" atrodė tarsi savotiška našlaičių kolonija, kurios vadovybė su džiaugsmo ašaromis laukia dabartinio — griežto, bet stipraus — Vašingtono pono sugrįžimo.
Įtarimai, kad pasaulis niekada nebus toks, kaip anksčiau, ima kirbėti net ten, kur negali kilti abejonių dėl Amerikos "giluminės valstybės" visagalybės — pagrindinės Amerikos žiniasklaidos redakcijose. Susidūrę su oficialias JAV nemaloniomis Europos ekspertų ir pareigūnų pozicijomis, užjūrio žurnalistai vis tiek mieliau dėl visko kaltina su Trampu susijusį nusivylimą. Bet jie nebėra pasirengę neigti paties fakto, kad Europos Sąjunga sieks stiprinti savo nepriklausomybę nuo Valstijų, nepaisant rinkimų rezultatų.
"Tačiau Trampo pralaimėjimo atveju, nedaugelis politikų Europoje tikisi, kad pasaulis sugrįš į būseną, kurioje jis buvo prieš jam [Trampui] iš Ovaliojo kabineto pradėjus kalbėti prieš NATO ir Europos Sąjungą. Europiečiai nenori tikėti, kad gali priklausyti nuo JAV, kaip tai buvo anksčiau. Jie nori būti pasirengę veikti tiek su Vašingtonu, tiek be jo. <...> Taigi, Europos šalys planuoja stiprinti savo karines pajėgas. Jos kalba apie didesnę atsakomybę už saugumą Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose, regionuose, kurie yra daug arčiau jų nei JAV ir kur JAV palaiko kolonijinius ryšius. 2015 metų Irano branduolinio susitarimo šalininkai nori jį išlaikyti.
Kai kurie politikai mato Europą kaip trečią pasaulinę galią kartu su JAV ir Kinija, visiškai nepalaikydami nė vienos iš jų.
"Vis žiauresniame pasaulyje Europa turi pagaliau visiškai išbristi iš nekaltumo ir naivumo laikų, kad galėtų susikurti savo likimą", — neseniai Prancūzijos ambasadoriams sakė Prancūzijos ambasadorius Europos valstybėse Jeanas-Yvesas Le Drianas. "Priešingu atveju kiti spręs jos likimą", — praneša "The Washington Post".
Žinoma, visa tai gali būti siejama su Emanuelio Makrono ir jo komandos ambicijomis. Jie pastaruoju metu bando iš gana amorfiškos Europos Sąjungos suformuoti savotišką federaciją, kurios galva yra ji pati. Tačiau esmė ne konkrečiuose vienos iš pirmaujančių Europos šalių vadovybės planuose. Kaip pažymi "The Washington Post" autoriai, kursas link tam tikro geopolitinio ir karinio savarankiškumo dabar madingas ir Paryžiuje, ir Berlyne.
Verta paminėti, kad esant šioms sąlygoms "Brexit" tapo tiesiogine dangaus mana Europos lyderiams, kurie iš tikrųjų nenori vėl priklausyti nuo Vašingtono, nes nesant Londono (kuris įpratęs veikti kaip amerikiečių prižiūrėtojas Europos geopolitinėje koncentracijos stovykloje), Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika gali tempti visą likusią Europą link didesnio suvereniteto.
Šią tendenciją, žinoma, europiečiai jau formuoja tipišku "cukriniu-cinišku stiliumi", tai yra, demonstratyvus nepaklusnumas pateikiamas kaip aukščiausio laipsnio lojalumas.
"Pati Europa turi imtis ryžtingų veiksmų, kad JAV galėtų matyti Europą kaip stiprią partnerę vienodomis sąlygomis, o ne į bėdą patekusią merginą", — pirmadienį Berlyne sakė Vokietijos gynybos ministrė ir centro dešinioji Annegret Kramp-Karrenbauer, atkartodama savo partnerio, Centro kairiųjų koalicijos užsienio reikalų ministro Heiko Maso keliomis dienomis anksčiau išsakytas mintis. "Tam, kad būtų užtikrintas mūsų saugumas, būtina, kad prireikus patys galėtume susitvarkyti su krizėmis prie mūsų slenksčio, — sekmadienį Vokietijos laikraštyje "Welt am Sonntag" rašė Masas. — Tai dar aktualiau po [Amerikos] rinkimų — nepaisant to, kas laimės".
Nereikia nė sakyti, kad JAV niekada nenori matyti nieko lygiaverčio partnerio vaidmenyje. Oficialiam Vašingtonui visada ir neatsižvelgiant į konkretaus prezidento vardą reikia tik vergų, arba, kaip mandagiai pasakė Vokietijos gynybos ministras, "į bėdą patekusių merginų", kurias gelbėdamas Vašingtonas gali politiškai, kultūriškai, ekonomiškai išprievartauti.
Net Vašingtono optimistai ir svajojantieji apie pasaulio hegemonijos sugrįžimą ima įtarti, kad dabar Europoje (jau nekalbant apie kitas pasaulio vietas) niekas nelaukia "riterio ant balto Abrams'o", o Amerika kažkaip turės gyventi šioje nesvetingoje ir visai ne pasakiškoje tikrovėje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.