Epideminė situacija praktiškai visose Europos šalyse smarkiai blogėja, todėl valdžios institucijos reikalauja imtis vis griežtesnių priemonių. Tačiau tai susiduria su visuomenės pasipriešinimu — o piliečiai kategoriškai priešinasi ne tik visiškam lokdaunui bet nepatenkinti ir švelnesnėmis ribojančiomis priemonėmis.
Prieš keletą dienų Berlyne vandens patrankomis išvaikyta demonstracija prieš nustatytus apribojimus yra pavyzdys, kai Europos valstybių valdžia yra užstrigusi tarp būtinybės užkirsti kelią sveikatos apsaugos sistemos žlugimui, sušvelninti pasekmes ekonomikai ir susidoroti su gyventojų nepasitenkinimu.
Tačiau realybė pati pakeitė aukščiausiojo lygio susitikimo planus, o į darbotvarkę buvo įtrauktas kitas itin aktualus klausimas, iškilęs kitą dieną: du ES "enfant terrible" — Lenkija ir Vengrija — pakišo naują kiaulystę Briuseliui blokuodami Sąjungos biudžetą 2021–2027 metams (1 074 trilijonų eurų) ir Europos ekonomikos atkūrimo programą (750 mlrd. eurų).
Europa tikėjosi panaudoti šiuos biudžeto planus, kad nubaustų Varšuvą ir Budapeštą už nukrypimą nuo aukštų demokratinių standartų. Tačiau galiausiai ji pati atsidūrė iškastoje duobėje.
Buvo numatyta nubausti akivaizdžiu ir skaudžiausiu būdu — finansiniu. Lenkija ir Vengrija, kaip ES subsidijų gavėjos, yra gana privilegijuotoje padėtyje, o tai, be kita ko, lemia geopolitiniai veiksniai.
Problema ta, kad nelengva atimti iš jų pinigus.
Dar neseniai tokių mechanizmų vieningoje Europoje apskritai nebuvo. Be to, sutarimo principas yra pagrindas priimant svarbiausius sprendimus ES, tai yra visų Sąjungos narių bendra pozicija. Atrodo fantastiška situacija, kai abi šalys nubalsuotų norėdamos atimti reikšmingas lėšas iš Europos biudžeto.
Todėl pastaraisiais mėnesiais Briuselis įgyvendino sudėtingą derinį. Liepos mėnesio ES viršūnių susitikime buvo priimtas sprendimas, kuris būsimus mokėjimus susiejo su teisinės valstybės standartų ir pagrindinių Europos vertybių laikymusi. O rugsėjo pabaigoje Europos Komisija išleido atitinkamą ataskaitą, kurios pagrindiniai veikėjai, tiksliau sakant, piktadariai buvo ta pati Varšuva ir tas pats Budapeštas.
O kai liko paskutinis žingsnis iki planų įgyvendinimo, dvi skandalingos sostinės blokavo procesą, aiškiai parodydamos, kad jos puikiai žino, kas vyksta, ir neleis "politiškai motyvuotai" paskirstyti lėšų iš Europos fondų.
Taigi dabar Briuselis yra priverstas vėl ieškoti būdų, kaip suvaldyti lenkus ir vengrus, kurie pastatė prieš ES jos pačios taisykles.
Tai yra būtent pati vertingiausia pamoka to, kas vyksta.
Vakarai abiejose Atlanto pusėse dešimtmečius tarnavo kaip pavyzdys ir moralinis autoritetas likusiai planetai. Ten tikrai veikė demokratinės institucijos ir procedūros, piliečių teisės ir laisvės, kurie įrodė jų pranašumą prieš "nelaisvą pasaulį". Europos Sąjungos politinis ir administracinis mechanizmas tapo Vakarų demokratijos apoteoze.
Po menkiausių skeptikų abejonių, kad tokia sistema nepajėgi būti veiksminga ir net ilgainiui tiesiog gyvybinga, sekė entuziastų tyčiojimasis: bet štai — ji veikia daugelį metų. Ir ne tik veikia, bet ir klesti, tarnauja kaip magnetas dešimtims šalių ir milijonams žmonių. Nes tai yra tikra demokratija, tokia, kokia ir turi būti!
Pastaraisiais metais dažniau išryškėja kita daug mažiau patraukli Europos Sąjungos sistemos pusė. Akivaizdu, kad trūksta visaverčių galių tokiose garsiai išreikštose politinėse institucijose kaip Europos Parlamentas ir realios valdžios koncentracija anoniminių Briuselio biurokratų rankose.
Kilo įtarimas, kuris išaugo į tvirtą įsitikinimą, kad sklandžiai žinomo sutarimo principo veikimui įtakingiausi sąjungos nariai griebiasi slaptos prievartos, spaudimo ir šantažo metodų prieš "jaunesnius partnerius". Pakanka prisiminti, kaip buvo su antirusiškomis sankcijomis: kelios Europos šalys iškart atvirai trukdė jas įvesti, nes jos garantavo skaudų smūgį jų ekonomikai, tačiau, kai reikėjo priimti sprendimą, jos nesisksdamos balsavo "kaip ir visi kiti".
Ir štai dvi šalys — iš mažų, vargšų ir visų atstumtųjų harmoningose demokratinėse Europos gretose — šiais laikais lengvai pažeidžia šią sistemą vien dėl to, kad pasirodė pakankamai užsispyrusios, laikosi savo pozicijos ir nebijo eiti prieš srautą.
Beje, yra ir kita akivaizdi Europos demokratijos pusė — didelė "rankinio" valdymo svarba. Bet dabar tas taip pat vis dažniau nepavyksta.
Ekspertai mano, kad labai tikėtina, jog Lenkija ir Vengrija išstos iš ES, jos jau gavo maksimalią naudą iš savo buvimo sąjungoje, ir kuo toliau, tuo mažiau jas domina status quo išlaikymas. Savo ruožtu Briuselio ir Vakarų Europos sostinėms "maištaujančių" narių pasitraukimas iš Europos Sąjungos taip pat gali būti patogiausia išeitis iš padėties.
Čia tik pats sunkiausias smūgis bus suduotas Vakarų demokratijai — tiek realybėje, tiek ir idėjose apie ją tarp daugybės žmonių visame pasaulyje. Labai dažnai ant jos atsiranda antspaudas "neveikia".
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.