Didžiausios investicijos iš ES biudžeto į Baltijos šalių energetikos sektorių netrukus bus skiriamos "Harmony Link" projektui (jūros kabeliui, kuris sujungs Lenkijos ir Lietuvos energetines sistemas) ir kažkokiam "vietinių tinklų modernizavimui ir stiprinimui, reikalingam integracijai su "Harmony Link", — taip sakoma oficialiame Europos Komisijos sprendimo tekste.
Chronologiškai šis EK sprendimas buvo priimtas beveik iškart po to, kai Latvija ir Estija prisijungė prie Baltarusijos atominės elektrinės boikoto, sekdamos Lietuvą ir Lenkiją. Žinoma, dažnai "po" yra toli gražu ne tas pats, kas "dėl to, kad", todėl siūlome išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju.
Jei Lietuvos energetikos įmonės sugebės visiškai laikytis savo įstatymų, susijusių su BelAE, tai elektros tiekimas iš Baltarusijos į Lietuvą visiškai nutrūks — mokslas nežino, kaip atskirti "atominę" elektrą nuo, pavyzdžiui, dujų. Nuo 2009 metų Lietuva 70 procentų buvo priklausoma nuo elektros energijos importo, atsisakant tiekimo iš Baltarusijos reikia kompensacijos, kuri įmanoma dviem būdais: arba padidinti importą kitomis kryptimis, arba sukurti savo naujus gamybos šaltinius.
Galima pasikliauti tuo, kad eksportas iš Latvijos ar Švedijos padidės tik situacijos, susiklosčiusios dėl COVID-19 pandemijos, dėka: šiose šalyse, kaip ir visoje Europoje, elektros energijos paklausa mažėja, todėl pelninga pasinaudoti galimybe padidinti pardavimus.
Bet tai yra teorija, o praktika pasirodė kur kas primityvesnė: atsakant į oficialų agentūros "Sputnik" kreipimąsi į "Inter RAO" kompaniją, gautas lakoniškas atsakymas: "Nuo 2020 metų lapkričio 5 dienos "Inter RAO" pradėjo tiekimus į Latviją".
Tas pats, bet kitaip tariant: situacijoje, kurią sau susikūrė Lietuva, Rusijos valstybinė įmonė sureagavo greičiausiai. Nieko asmeniško, tik verslas — Baltijos politikai bent dešimt kartų per dieną gali pasakyti, kokia "pavojinga" yra BelAE, tačiau jie ir toliau importuos jos pagamintą elektrą. Šie veikėjai jau padarė pareiškimus, kad pareikalaus iš Rusijos tam tikrų "elektros kilmės sertifikatų", be kurių nepirks elektros iš Rusijos.
Bet kokių prekių kilmės sertifikatus Rusijoje išduoda Prekybos ir pramonės rūmai, tačiau kol kas jokia informacija apie elektros energijos sertifikatus nebuvo pateikta jų oficialioje svetainėje. Vargu ar tai lemia greito reagavimo nebuvimas, daug labiau tikėtina, kad ne viena Baltijos šalių energetikos kompanija nė nemanė kreiptis dėl šių sertifikatų.
Energetikos inžinieriai – ne politikai, jiems nereikia rūpintis rinkėjų reitingais, jie yra profesionalai. Jei jie paprašys pažymėjimo, jie jį gaus, nes "Inter RAO" ir "Belenergo" bendradarbiavo ilgą laiką ir glaudžiai, derinys yra visiškai akivaizdus: "Inter RAO" tieks elektrą Latvijai iš savo jėgainių Rusijoje, o BelAE užtikrintai kompensuos "Inter RAO" klientams viską, ko jie gaus mažiau. Dėl to Rusijos vartotojai visiškai nepastebės jokių pokyčių, o Baltijos energetikos kompanijos savo nerimaujantiems politikams pademonstruos sertifikatus, kurie juos visiškai ir visiškai patenkins, ir toliau garsiai giedos mantras apie "griežtą BelAE blokavimą".
Avys saugios, vilkai sotūs, šunys loja, karavanas eina: energetikai dirba savo darbą, politikai kartoja savo žodžius, visi laimingi. Tuo tarpu, remiantis oficialia "Inter RAO" informacija, elektros tiekimas iš Kaliningrado srities į Lietuvą tęsiasi kaip įprasta — atsižvelgiant į ekonominį tikslingumą. Būtent taip, nes neturėtume pamiršti, kad jūra iš "NordBalt" į Lietuvą iš Švedijos tiekiama elektra yra gaminama hidroelektrinėse ir atominėse elektrinėse su minimaliomis sąnaudomis, o Kaliningrado srityje — dujomis kūrenamose elektrinėse, todėl konkurencija yra labai rimta.
Aplinkai kenksminga, tačiau energetiškai reikalinga
Bet Lietuvos energetikai nebūtų profesionalai, jei su didžiausiu kruopštumu neskaičiuotų karštligiškos savo politikų veiklos pasekmių. 2020 metų lapkričio 1 dieną gauta informacija, kad prasidėjo bandymai pirmame Vilniaus ŠE-3 bloke, kurios veikla buvo užšaldyta 2015 metais, neva dėl to, kad Vilniaus ŠE-3 — "aplinkos atžvilgiu taršiausia energijos gamintoja".
2015 metais ŠE-3 buvo aplinkos atžvilgiu tarši, o 2020 metais, regis, jau nelabai. Tai atrodo labai juokingai, nes Lietuvos politikai ir Lietuvos laisva demokratinė žiniasklaida naudojasi puikiu būdu išeiti iš padėties — jie tiesiog nerašo ir nekalba apie Vilniaus ŠE-3 atkūrimą. Žinoma, anksčiau ar vėliau tai turės būti pasakyta — pavyzdžiui, kodėl didvyriškos kovos dėl "energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos" dėka padidės gamtinių dujų eksporto apimtis, tačiau tai įvyks vėliau. Lietuvos energetikams svarbu kaip nors kompensuoti elektros energijos tiekimo iš Baltarusijos nuostolius, ir jie tai daro: derasi su kolegomis iš Latvijos, kad padidintų importą iš Rusijos, stengiasi kuo greičiau paleisti tuščiąja eiga veikiančią jėgainę, o politikai kaip nors sugalvos ką kalbėti ar nekalbėti.
Nuolatinė ir kintama srovė
Variantas "nekalbėti" yra visiškai įmanomas — tam tiesiog reikia nukreipti dėmesį į "Harmony Link" — didelio masto projektą, kurį sukūrė ir finansavo Europos Sąjunga. Šiam jūros kabeliui tarp Lietuvos ir Lenkijos bus naudojama aukštos įtampos nuolatinės srovės perdavimo linija HDVC. Būtent taip yra — savotiškas "grįžimas" prie XIX amžiaus technologijų, kai inžinieriai per atstumą galėjo perduoti tik nuolatinę srovę.
Šiuo metu didžioji dauguma tarpmiestinių perdavimo sistemų pasaulyje veikia kintamąja srove, tačiau nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės vis labiau plėtojamos elektros perdavimo per nuolatinę srovę technologijos. Faktas yra tai, kad šiuo atveju bangų elektromagnetiniai procesai neatsiranda, elektra neprarandama dėl reaktyviosios galios, daugiau galios gali būti perduodama dėl mažesnio laidininkų skaičiaus naudojimo.
Fiziniai dėsniai duoda labai specifinių ekonominių pasekmių: nuolatinės srovės perdavimo linijoms reikia mažiau laidų ir kabelių, jų atramos yra lengvesnės, linijos trasa siauresnė, todėl statybos sąnaudos yra mažesnės. Tačiau naudojant nuolatinę srovę pastotėms reikalinga brangesnė įranga: keitiklių įrenginiai, valdymo sistemos, apsauga, aušinimas, kompensatoriai, kondensatoriai, filtrai ir kt. Bet nėra taip sunku apskaičiuoti kritinę vertę — perdavimo linijos ilgį, kai nuolatinės srovės naudojimas tampa pelningesnis nei kintamosios srovės naudojimas. Kritinis elektros perdavimo oro linijos ilgis yra apie 700 kilometrų, kabelių linija – apie 40 metrų, planuojamas "Harmony Link" kabelių linijos ilgis — daugiau nei 300 kilometrų. Europos energetikos inžinierių išvada, kaip matote, yra visiškai vienareikšmė: reikia naudoti HVDC technologiją.
Prisiminkime įgyvendintus nuolatinės srovės perdavimo linijų projektus ir kodėl jie buvo sukurti. 2015 metais, AL-Link, Suomija — Švedija: galios gavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais – Maritime Link, Kanada – elektros energijos perdavimas iš vėjo jėgainių. 2017 metais — "DolWin3", Vokietija — elektros energijos surinkimas iš vėjo jėgainių parko. 2018 metais — Caithness — Moray Link, Škotija — galios iš vėjo jėgainių rinkimas. 2019 metais — Kriegers Flak, Vokietija — elektros energijos generavimas iš vėjo jėgainių. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau išvada akivaizdi — skirtingų šalių nuolatinės srovės linijos naudojamos vėjo jėgainėse pagamintai elektrai rinkti ir perduoti.
Viskas paprasta: vėjo jėgainės generatoriui tiekia nuolatinę srovę, kurią keitiklis paverčia kintamąja. Mes "išmetame" inverterius iš vėjo jėgainių schemos – schema tampa pigesnė, o keitiklyje nebus jokių elektros energijos nuostolių, jis liks tik tokios perdavimo linijos galiniame taške, kad nuolatinė srovė būtų konvertuojama į kintamąją ir paskirstyta vartotojams. Šios technologijos lyderė yra Švedijos įmonė ABB, kuriai malonu mokėti pinigus iš ES biudžeto — bet kuriuo atveju maloniau nei Baltijos šalių ir Lenkijos vyriausybėms.
Būtent taip turėtumėte suprasti 2020 metų spalio 20 dienos Europos Komisijos pranešimą: ES investuos 493 milijonus eurų ABB, kad pastatytų "Harmony Link" iš Lenkijos į Lietuvą, ES investuos dar 266,5 milijono eurų, kuriuos ABB pastatys Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – atitinkamos pastotės, kuriose nuolatinė srovė bus paversta kintamąja.
Vėjo energija jūroje Lenkijoje ir Baltijos šalių perspektyvos
Lieka paskutinis klausimas: kur Lenkijoje rasti jėgainių, kurios tiektų energiją "Harmony Link"? Bet ir čia nėra jokios paslapties: 2020 metų sausio 16 dieną Lenkijos vyriausybė paskelbė vėjo energijos gamybos jūroje plėtros įstatymo projektą, pagal kurį bus atrinkti projektai, kurių bendras pajėgumas yra didesnis nei dešimt gigavatų. Planuojamos statyti jūros vėjo jėgainės (WPP) gaus pardavimo garantijas 25 metų laikotarpiui.
Tačiau Lenkijoje nėra privalomų reikalavimų lokalizuoti šiuos projektus. Ir jau šių metų liepą Lenkijos vyriausybė pasirašė bendradarbiavimo memorandumus su įmonėmis, kurios ketina investuoti į jūrinių vėjo jėgainių statybą, įskaitant Norvegijos "Equinor" (buv. "Statoil"), Vokietijos RWE ir šalies "Polenergia", PGE, PKN "Orlen".
Tai naudinga pačioms įmonėms — jos galės 25 metus parduoti elektrą iš jūros vėjo jėgainių už garantuotą kainą. Tai naudinga Lenkijai kaip valstybei — ji garantuos visą šios elektros pertekliaus pardavimą Baltijos šalims per "armony Link". Ko gi nepardavus — juk Baltijos šalys 2025 metais paliks BRELL, kas turėtų būti suprantama kaip "atsijungimas nuo pigesnės elektros energijos iš Rusijos ir Baltarusijos".
Ar tai pelninga Baltijos šalims? Taigi niekas jų neklausia, joms liepiama tęsti isteriją aplink "išsivadavimą nuo priklausomybės nuo Rusijos". Ar nuo sveiko proto? Tačiau tai jau retorinis klausimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.