VILNIUS, gruodžio 3 — Sputnik. Visiškas teroras, sadistinės moterų, pagyvenusių žmonių ir vaikų žmogžudystės — daugelis karo nusikaltimų buvo ištirti tik dėl kruopštaus kontržvalgybos pareigūnų, kurie ieškojo liudininkų ir rinko įrodymus, darbo. Tačiau jie padarė ne tik tai. Apie nematomą SMERŠ karą skaitykite RIA Novosti autoriaus Nikolajaus Protopopovo medžiagoje.
Platūs įgaliojimai
1943 metų vasarą vokiečiai slapta rengia didelio masto puolimą Kurske. Karinė kontržvalgybos tarnyba SMERŠ pirmoji sužinojo apie didelių Vermachto tankų pajėgų dislokavimą Oriolo, Kursko ir Belgorodo apylinkėse. Duomenys iškart pateko į centrą, o kariuomenė gavo šiek tiek laiko pasiruošti atlaikyti smūgį.
"Iš kalinių ir "liežuvių" apklausos metu žvalgybos pareigūnų gauta informacija buvo nedelsiant siunčiama kariuomenei, — RIA Novosti sakė Rusijos karinės-istorinės draugijos (RVIO) mokslo direktorius Michailas Miagkovas. — Todėl sovietų vadovybė sugebėjo nustatyti, kur ir kada vokiečiai pradės puolimą, ir atlikti pasirengimą prieš Kursko mūšį".
Smerševitai ne tik stebėjo priešą, bet ir reikalavo imtis atsargumo priemonių Raudonosios armijos gretose. Pavyzdžiui, didelis dėmesys buvo skiriamas radijo ryšio taisyklių laikymuisi — jokio atviro teksto eteryje. Jie tikrino iš okupuotos teritorijos grįžusius karo belaisvius, nustatinėjo išdavikus, lydėjo kolonas ir kontroliavo karinių objektų maskavimą. Pažeidėjams išrašydavo bausmes, net skirdavo siuntimą į baudos batalionus.
SMERŠ operatyvininkams buvo suteiktos plačios galios. Jie turėjo teisę vykdyti apieškas, paimti dokumentus, suimti Raudonosios armijos karius ir civilius, įtariamus nusikalstama veikla. Tačiau visi veiksmai, ypač karių ir karininkų areštai, būtinai buvo derinami su karo prokuroru, karinio dalinio ar padalinio vadu. Aukštesnieji karininkai buvo areštuojami tik gavus gynybos liaudies komisarų, laivyno ir NKVD pritarimą.
"Šaudė toli gražu ne visada"
Tuo pačiu metu, pažymi Miagkovas, nebuvo praktikuojami plataus masto ir nepagrįsti kaltinimai. Tyrimai buvo labai išsamūs, nors nuosprendžiai buvo paskelbti karo lauko teismuose, dažnai — karo padėties sąlygomis.
"SMERŠ pareigūnai kruopščiai nagrinėjo kiekvieną atvejį, vykdė apklausas, studijavo liudytojų parodymus, atsižvelgdavo į visas detales, — aiškina istorikas. — Bausmės griežtumas buvo nustatytas tik atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą. Tai toli gražu ne visada buvo mirties bausmė — kaltas asmuo galėjo būti išsiųstas į baudžiamąjį skyrių arba, jei buvo politinių motyvų, jis buvo išsiųstas į užnugarį, kur kiti departamentai jau turėjo reikalų su kaltinamaisiais".
Iš apsupties pabėgę ar iš nelaisvės grįžę kariškiai pateko į bandymų ir filtravimo stovyklas, o kontržvalgybos tarnyba nuodugniai ištyrė jų suėmimo aplinkybes. Paprastai po lagerių kareiviai ir karininkai grįždavo į frontą.
"Karinėje situacijoje SMERŠ buvo be galo reikalingas, norint atlikti darbus, be kurių jokia armija negalėjo išsiversti, — įsitikinęs Miagkovas. — Priešo agentai taip pat veikė. Taigi, karo pradžioje vokiečiai masiškai siuntė mūsų karo belaisvius, kurie sutiko bendradarbiauti su priešu be specialaus agentų rengimo, į sovietų užnugarį. Dažnai šie žmonės grįždavo į sovietų pusę, išduodavo savo agentus. Tada vokiečiai perėjo prie tikslingesnio darbo — prasidėjo tikra kontržvalgybos ir vokiečių šnipų konfrontacija".
Agentų žaidimai
Karo metais smerševitai atliko apie 190 specialių priešo dezinformavimo operacijų — vadinamųjų radijo žaidimų. Vokiečiai dažnai atsiųsdavo šnipus su radijo stotimis. Tačiau dešimtys jų sovietų specialiųjų tarnybų dėka buvo sugauti. Verbuoti radistai dirbo atidžiai prižiūrimi kontržvalgybos pareigūnų ir perduodavo Vokietijos kuratoriams dezinformaciją.
Ko verta vien operacija "Berezino", kuri prasidėjo 1944 metais ir truko iki pat Vokietijos pasidavimo. SMERŠ, bendradarbiaudamas su kitomis specialiosiomis tarnybomis, privertė vokiečius patikėti legenda, kad giliai sovietų užnugaryje žūva dviejų tūkstančių žmonių Vermachto grupuotė.
Beveik metus vokiečių vadovybė palaikė ryšį su "apsuptaisiais" ir bandė padėti jiems pabėgti. Kad būtų įtikimiau, "atitrūkusio dalinio" vado vaidmenį atliko sugautas Vokietijos kariuomenės pulkininkas leitenantas Heinrichas Gerhardas Šerhornas (Heinrich Gerhard Scherhorn). Būtent jam 1945 metų gegužės 1 dieną vokiečiai perdavė paskutinę radiogramą, kad Hitleris nusižudė.
Tarp sugautų radistų dažnai buvo karo belaisvių, užverbuotų vokiečių žvalgybos. Ir jei radijo žaidimai su jų dalyvavimu baigdavosi sėkmingai, dezertyrai dažnai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kartais jie net būdavo apdovanojami.
Per kelerius metus trukusius tokius "žaidimus" daugiau nei 400 vokiečių agentų ir kitų žvalgybos struktūrų atstovų buvo išvežta į sovietų teritoriją. Iš viso per Didžiojo Tėvynės karo metus SMERŠ darbuotojai neutralizavo apie 3,5 tūkstančio diversantų ir šešis tūkstančius agentų-parašiutininkų.