Žiniasklaida atliko didžiulį vaidmenį kuriant šį paveikslą. Kiekvienas įvykis Rusijos kariniuose daliniuose tapo kruopščiu šalies žurnalistų tyrinėjimo objektu ir dažnai buvo naudojamas tiesiog ažiotažui. Apskritai tai teisinga. Šalis turėtų žinoti, kaip gyvena jos gynėjai, ir, jei reikia, patys juos apsaugoti nuo neramumų, prasto maitinimo ir priverstinio darbo, kad būtų aprūpintos generolo sodybos.
Tuo tarpu Amerikos žiniasklaida labiau nenori paliesti smurto ir žudynių JAV kariuomenėje temos. Padėtis turi pasiekti galutinę ribą, kol vietos masinėje žiniasklaidoje pasirodys bent šiokia tokia informacija.
Pavyzdžiui, kiekvienoje JAV karinėje bazėje kasmet dingsta kelios dešimtys žmonių. Jų bendras skaičius yra apie penki tūkstančiai žmonių per metus. Tai toks įprastas skaičius, į kurį niekas nekreipia dėmesio.
Kas vyksta su šiais žmonėmis? Mokslui nežinoma. Jei giminaičiai pradės jų ieškoti, vadai atsiųs jiems standartinius atsakymus, kad jų sūnus ar vyras "paliko bazę be leidimo". Po mėnesio nebuvimo tokie kariškiai automatiškai pripažįstami dezertyrais. Tačiau dažnai į armiją tarnauti eina žmonės iš nepalankiausių regionų arba emigrantai iš skurdžiausių šalių, kurių likimas niekam visiškai neįdomus.
Taip pat buvo laikoma įprastu įvykiu, kai Fort Hudo bazėje vien per 2020 metus mirė 28 kariai. Kurį laiką niekas nekreipė dėmesio į šį skaičių. Juk pernai nuo įvairių priežasčių čia mirė 38 kariai, o 2016 metais — 37.
Fort Hudas — gerai žinoma bazė. Tarnyba čia, Teksase, amerikiečių kariui yra daug pavojingesnė nei kelionė į Iraką ar Afganistaną. 2009 metų lapkričio mėnesį vietos karo psichologas Nidalas Hasanas (Nidal Hasan) bazėje surengė masinę egzekuciją, kurioje žuvo 13 ir sužeista 30 jo kolegų. 2014 metų balandį veteranas Aivanas Lopezas (Ivan Lopez) nušovė keturis žmones, sužeidė 16 ir nusišovė.
Paradoksaliai atrodo 2020 metų bazės karinio personalo aukų sąrašas. Šeši žmonės nusižudė, penki buvo nužudyti, dar šešių žmonių mirtys tiriamos kaip žmogžudystė. Aštuoni žmonės žuvo eismo įvykiuose ir kitose avarijose, du mirė nuo ligų. Koviniai nuostoliai — vienas karys.
Bet kurioje išsivysčiusioje pasaulio valstybėje dėl šių baisių aukų be kovos reikėtų ilgų ir skausmingų tyrimų, pareigūnų atsistatydinimų ir kalėjimo bausmių. Žurnalistai ir tyrėjai būtų pervargę tirdami šį reikalą. Demokratinė visuomenė būtų spausdinusi ir siuntinėjusi pensininkų prisipažinimus, pavyzdžiui, "Aš išgyvenau Fort Hudą". Būtų susiformavęs skubus kareivių motinų komitetas. Galbūt pragariškoji bazė būtų visiškai išformuota dėl viso pikto.
Taip nėra JAV. Nepaisant visų skandalų, Fort Hudas gyvuoja taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, o vadovybė reguliariai gauna savo atlyginimus — maždaug ketvirtį milijono dolerių per metus.
Tiesa, rugsėjį bazei vadovavusį generolą Skotą Eflandtą (Scott Efflandt) šiose pareigose pakeitė generolas majoras Džonas Ričardsonas IV (John Richardson IV). Tačiau tuo metu Eflandtas nebuvo pažemintas pareigose ar atleistas, o tiesiog perkeltas į kitas pareigas. "Perkėlimas jokiu būdu nelaikomas bausme", — aiškina kariuomenės vadovybė. Na, jūs suprantate.
Viskas būtų klostęsi taip, jei nebūtų įsikišusi dvidešimtmetės Vanesos Gvilen (Vanessa Guillén) šeima. Šių metų balandį jauna moteris, tarnavusi Fort Hude kaip eilinė, skundėsi savo motinai dėl vieno seržanto priekabiavimo. Motina patarė jai parašyti pareiškimą. Vanesa užsiminė, kad tai gali būti pavojinga, ir pažadėjo "pati susitvarkyti". Po to mergina dingo.
Fort Hude kariai dažnai dingsta, ir Vanesos niekas neieškojo. Tačiau jos šeima — imigrantai iš Meksikos — parodė neįtikėtiną atkaklumą. Jie surado teisininką, pasitelkė Lotynų Amerikos piliečių lygos paramą, užsitikrino savo Kongreso nario pagalbą, surengė protesto mitingus Vašingtone ir reikalavo specialaus tyrimo iš JAV Kongreso.
Į Fort Hudą atvykusių tyrėjų laukė klaikus atradimai. Gegužės 18 dieną, netoli nuo bazės, buvo rastas eilinio Rouzkranso (Rosecrans) kūnas, pilnas kulkų. Birželio 19 dieną, už kelių mylių nuo Hudo, buvo aptiktas pernai dingusio eilinio Vedelio-Moraleso (Wedel Morales) lavonas. Tada jis buvo pripažintas dezertyru ir tyrimas nebuvo atliktas.
Liepos 1 dieną buvo rasti keli Vanesos Gvilen palaikai — jos sukapoti palaikai buvo išmėtyti miške, 30 kilometrų atstumu nuo bazės. Tą pačią dieną seržantas Aronas Robinsonas (Aaron Robinson) nusišovė, šiandien jis yra pagrindinis įtariamasis Gvilen nužudymu.
Liepos 17 dieną buvo rastas negyvas eilinis Mortas, nuskendęs vietiniame ežere. Rugpjūčio 2 dieną iš to paties ežero buvo ištrauktas seržanto Hernando Vaskeso (Hernandez Vasquez) kūnas. Rugpjūčio 13 dieną seržantas Mūras (Moore) staiga mirė bazėje mokymų metu.
Rugpjūčio 17 dieną eilinis Fernandesas skundėsi bendražygiams dėl vyresnio pareigūno seksualinės prievartos ir patyčių. Rugpjūčio 19 dieną Fernandesas dingo. Dvidešimt penktą dieną jo lavonas buvo rastas netoli Fort Hudo. Kūnas kabojo ant medžio, o valdžia nusprendė tai laikyti savižudybe. Fernandeso šeima įsitikinusi, kad jis buvo nužudytas.
Rugsėjo 2 dieną, būtent tą dieną, kai pareigas pradėjo eiti naujas bazės vadas, mirė eilinis Či — jis prieš dieną blogai jautėsi treniruotėse.
Kraupių mirčių serija, lydima įspūdingų protestų ir aukų artimųjų teisingumo reikalavimų, privertė JAV Kongresą pradėti savo tyrimą. Byloje dalyvavo civiliai specialistai — tyrėjai, žmogaus teisių aktyvistai, psichologai. Žiniasklaida pradėjo rašyti apie tai, kas vyksta Fort Hude.
Iškart paaiškėjo daug įdomių dalykų. 2020 metais JAV kariškių savižudybių skaičius išaugo 30 proc. Fort Hude 1 339 kariškiai patyrė seksualinę prievartą, 2 625 — priekabiavimą. Tiek moterys, tiek vyrai, ypač tautinių mažumų atstovai, patyrė patyčias ir smurtą.
Didžioji dauguma smurto aukų bijojo rašyti pranešimus ir skųstis savo viršininkams. Tai padariusieji susidūrė su dar didesnėmis patyčiomis ar net mirtimi, užmaskuota kaip savižudybė.
Atkreipkite dėmesį, kad visą tą laiką "MeToo" judėjimas liepsnojo šalyje ir pasaulyje, tačiau radikalios feministės atkakliai nepastebėjo košmaro, vykusio Amerikos karinėse bazėse.
Kongreso tyrimo metu buvo atleisti keli vyresnieji Fort Hudo pareigūnai, tačiau dauguma vadų buvo tik laikinai nušalinti nuo pareigų. Šiandien skandalas yra uoliai nutildytas — lygiai taip pat, kaip buvo nutildyta šiurpi istorija Fort Karsone, kur 2005–2007 metais vietos kariškiai įvykdė mažiausiai vienuolika žmogžudysčių.
Žurnalistai uoliai padeda kariuomenės komandai išaiškinti skandalą. Nė vienas iš jų nekaltina bazės vadų ar šalies vadovybės, neapibendrina, nereikalauja nedelsiant pasodinti į kalėjimą nusikaltėlius, niekas nešaukia, kad pats laikas panaikinti šią baisią sutartinę armiją, kurioje miršta mūsų vaikai.
Šlykšti istorija apie nepavykusį vadovavimą ir vidutinišką tarnybos organizavimą techniškai persijungia į bendros žmonių tragedijos registrą, pavyzdžiui, "na, taip būna!". Autoriai parodo tikrą kariuomenės drausmę, kurios taip trūko Fort Hudo bazėje.
"Nėra aiškių priežasčių šiai mirčių ir smurto atvejų serijai", — tvirtina nepriklausomos demokratinės žurnalistikos flagmanas — legendinis "The New York Times". Budintys žurnalistai, ką čia dar pridurti?
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.