Kiekvienais metais, artėjant Sausio 13-ajai, straipsnio autorius išima iš lentynos ir vėl perskaito unikalią knygą, kurios šiandien negalima rasti parduotuvėse nė su žiburiu. Tai Vytauto Petkevičiaus "Durnių laivas". Šis vardas nežinomas jaunajai kartai. Jis yra po purvo sluoksniu, sutankintu Landsbergio jauniklių. Po tuo pačiu purvo ir užmaršties sluoksniu dešimtys pavardžių tų, kurie stovėjo prie Sausio 13-osios įvykių ištakų. Oficialiai istorijai liko tik vienas vardas — Vytautas Landsbergis. Sakoma, kad jis vienas yra švyturys, išvedęs Lietuvos žmones iš tarybinės tamsos į pažadėtąją pasaulinės demokratijos šalį.
Apibendrinant 30 metų kelią, kuriuo "mesijas" veda Lietuvos žmones, galima pasitelkti klasikinį Oto fon Bismarko teiginį: "Revoliucijas sugalvoja romantikai, vykdo fanatikai, o jų rezultatais naudojasi niekšai".
Per tris "nepriklausomybės" dešimtmečius visi demokratijos ženklai buvo sunaikinti Lietuvoje. Specialiųjų tarnybų ir valdžios struktūrų triumfas buvo įtvirtintas dar vadovaujant prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jos valdymo metu buvo sunaikinta viena iš dviejų sisteminių partijų — Lietuvos socialdemokratų partija, o jos įkūrėjas, pirmasis šalies prezidentas šiuolaikinėje istorijoje Algirdas Brazauskas buvo palaidotas nepasimeldus pagrindinėje Lietuvos šventovėje, lydimas landsberginių liūliavimo ir kreivo profesoriaus pianisto šypsnio.
Paskutinis bandymas išsaugoti bent dvišalę sistemą Lietuvoje buvo 2016 metų rinkimai. Tada neabejotiną pergalę vietoj socialinių demonstracijų, palikusių politinį pjedestalą, iškovojo "valstiečiai" — Ramūno Karbauskio vadovaujama "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga". Tačiau jiems trūko politinės patirties slaptose intrigose. Ir praėjusį rudenį Lietuvoje karaliavo konservatorių autokratija, kuriai nominaliai vadovavo Gabrielius Landsbergis, bet iš tikrųjų jo senelis Vytautas.
Šiandien iš spalvingų "patriarcho" posakių Mao stiliumi jau galima pridėti ir milijonais egzempliorių tiražu išleisti "Didžiojo Vytauto II citatų knygą". Darau prielaidą, kad leidinys jau rengiamas publikuoti.
Jubiliejaus datai dar viena Lietuvos "mesijo" išmintis, kad 1990–1991 metais Lietuva nenorėjo klausytis Kremliaus bokštų nurodymų: "Imperija [TSRS — Sputnik] buvo pikta, išsigandusi ir nubausta, bet nepalūžo <...> Lietuva tarybų imperijai sakė: "Mes nesame jūsų dvaras ir ne jūsų baudžiauninkai. Gyvensime pagal laisvųjų tautų chartiją, kurios vardas demokratija".
Štai čia knygos "Durnių laivas" pratarmėje apie "Lietuvos demokratijos triumfą" parašė Vytautas Petkevičius. Prieš 20 metų jis pamatė, kur Landsbergis vedė Lietuvos žmones: "Šiandien nedaugelis "Sajūdžio" iniciatyvinės grupės narių drįsta blaiviai vertinti savo pačių veiksmus ir pripažinti, kad jų dėka "dainuojančioji revoliucija" mūsų šalies istorijoje tapo tik dar lietuvių tautai neregėto ekonominio, kultūrinio ir moralinio nuosmukio pradžia. Humanitariniu požiūriu mums visiškai nepasisekė, ji per greitai išsigimė ir tapo nežmoniška. Tai yra mažumos revoliucija daugumos sąskaita, kuri mus sugrąžino į tarpukarį. Laikui tarsi nepavaldūs landsbergistai ne tik neįtvirtino nepriklausomybės, taip lengvai atkurtos, tai atėmė iš mūsų piliečių pagrindines laisves — laisvę gyventi, valgyti, laisvę dirbti, kurti, auklėti raštingus vaikus. Žmonių ramybė, apie kurią mes, judėjimo įkūrėjai, tada net negalvojome, šiandieninėje Lietuvoje yra visiškai sugriauta, ir tam sutrukdyti negalėjo net Bažnyčia".
Knyga "Durnių laivas", išleista 2004 metais, — savotiška alternatyvi naujausia Lietuvos istorija, atskleidžianti tamsius ne tik Vytauto Landsbergio gyvenimo, bet ir jo tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kuris Antrojo pasaulinio karo metu bendradarbiavo su nacių okupantais, puslapius.
Būtent dėl "suteptos tėvo atminties" Vytautas Landsbergis tampė po teismus Petkevičių iki rašytojo mirties 2008 metais. Bet ir po Petkevičiaus mirties Landsbergis nenurimo. Po metų jam pavyko priversti Vilniaus apygardos teismą apkaltinti mirusį Petkevičių šmeižtu.
Teismo nuosprendyje sakoma, kad knygoje "Durnių laivas" yra tiesos neatitinkančių ir Landsbergio bei jo tėvo garbę ir orumą žeminančių teiginių, o už tai Petkevičiaus vaikai turėtų būti laikomi atsakingais. Originali teisminė kazuistika demokratinėje Lietuvoje.
"Jie anksčiau laiko įvarė mano tėvą į kapą, taip pat mėtė purvą — jis neva melagis ir panašiai <...> Apart teismo yra gyvenimas", — teismo sprendimą komentavo rašytojo dukra Liudmila Petkevičiūtė.
Šiandien Vytauto Landsbergio bendražygiai ir pasekėjai nori įrašyti jį į istoriją kaip pirmąjį "prezidentą", o jam iškeliavus anapilin, matyt, kanonizuoti. Būsimas jaunų lietuvių kartas "Landsbergio jaunikliai" auklės ne pagal Naująjį testamentą, o pagal "Vytauto citatas". Ir tikrai ne pagal "Durnių laivą".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.