Šiuo metu, kaip ir reikėjo tikėtis, Vakarus labai jaudina Aleksejaus Navalno — "paskutinės demokratijos Rusijoje vilties" — likimas ir protestai už jo laisvę, kuriuos "diktatoriškas režimas kruvinai numalšino".
Pirmiausia šiame kontekste reikia pažymėti, kad "geltonųjų liemenių" protestų Prancūzijoje, riaušių Olandijoje ir pilietinių neramumų Amerikoje fone, minėta kritika Rusijos atžvilgiu atrodo keistai (ir tai jau nekalbant apie teisinį Navalno sulaikymo pagrindą). Tačiau vakarietiški dvigubi standartai kaip geopolitinės kovos instrumentas jau seniai nieko nestebina.
Todėl, jeigu ES užsienio reikalų ministrai vieningai pasiūlytų savo valdovams nubausti Rusiją naujomis sankcijomis, niekas nenustebtų. Tačiau nebuvo įvestos net simbolinės asmeninės sankcijos. "Kai kas posėdyje kėlė naujų sankcijų klausimą, kai kas — ne, bet konkretaus pasiūlymo ant stalo nebuvo", — papasakojo ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kuris net neatšaukė savo vizito į Maskvą. Tiesa, Europoje bandoma sakyti, kad jis važiuos į Rusiją ir tam, kad pasikalbėtų apie Navalno paleidimą, o prie sankcijų klausimo ES dar sugrįš po teismo sprendimo šioje byloje.
Skamba gražiai. Bet neįtikinamai. Iš karto norisi prisiminti ES santykių su Turkija pavyzdį. Pastarąją Briuselis irgi gąsdina sankcijomis už netinkamą elgesį, bet kartu akcentuoja bendradarbiavimo būtinybę ir galiausiai nieko nedaro. Dar daugiau, Vokietijos kanclerė Angela Merkel eilinį kartą pasakė, kad Navalnas ir "Šiaurės srautas-2" — du skirtingi dalykai. Tačiau ypač nustebino Vengrijos užsienio reikalų ministras, kuris pareiškė, kad vieša ES pozicija dėl Navalno yra veidmainystė bei dvigubi standartai ir kad niekas Europoje dėl jo naudingo bendradarbiavimo su Rusija nenutrauks.
Drąsu. Net labai. Klausimas: ar Vengrijos užsienio reikalų ministras pasakė tai, ką galvoja dauguma ES valstybių (tiesiog viešai reikia vaizduoti "didelį susirūpinimą" padėtimi Rusijoje), ir Europa pagaliau pradės elgtis taip, kaip naudinga jai, o ne taip, kaip sako Vašingtonas ir tokie jo europiniai satelitai kaip Lietuva?
Daryti tokias išvadas per anksti. Savo interesų supratimas Europoje yra seniai, bet problema susijusi ne su tuo, o su galimybėmis juos realizuoti nepriklausomai nuo Amerikos pozicijos. Šiandien pastarojoje dar tik formuojasi nauja valdžia, ir todėl Europa turi didesnę manevro laisvę. Tačiau akivaizdu, kad greitai Briuselio laukia kietos derybos dėl transatlantinių santykių ateities, po kurių minėta laisvė gali susiaurėti iki minimumo.
Pavyzdžiui, naujas JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas jau aiškiai pasakė, kad jis ir prezidentas Baidenas padarys viską, kad "Šiaurės srauto-2" projektas nebūtų užbaigtas. Kita vertus, reikia pripažinti, kad šiandien Amerika jau ne ta galia, kurios žodis yra šventas bet kam pasaulyje. Tai yra, jeigu ji net Venesueloje režimo nesugebėjo pakeisti, kodėl jai turi pavykti vėl priversti Europą veikti pagal jos taisykles?
Kitaip tariant, turime rimtą intrigą, ir sprendžiant iš Vengrijos ir Vokietijos elgesio, tikrai negalima vienareikšmiškai teigti, kad viskas transatlantiniame dialoge bus kaip anksčiau: Vašingtonas sako — Briuselis daro. Ir tai turėtų kelti nerimą Lietuvai, kuri tikisi Amerikos sugrįžimo į Europą (suprask, JAV dominavimo joje).
Beje, ES užsienio reikalų ministrų susitikime įvyko Landsbergio debiutas, kuris nebuvo itin sėkmingas. Pirmiausia, jis tikėjosi aiškaus ir ryžtingo europinio signalo (sankcijų) Rusijai, o jo nėra. Jis sakė, kad Boreliui "dabar labai netinkamas laikas vykti į Maskvą", o vizitas įvyks. Kitaip tariant, Lietuva toliau elgiasi pagal amerikiečių vadovėlį, o jis, galimai, jau paseno kaip JAV prezidentas.
Ar Lietuva pasiruošusi naujiems Europos santykiams su Amerika ir Rusija? Kol kas tikrai ne. Ir apskritai, apie kokį blaivų požiūrį šalies užsienio politikoje galima kalbėti, jeigu jos URM vadovas "asmeniškai įsitikinęs, kad atmosfera Rusijoje keičiasi, ir štai kodėl Vladimiras Putinas nervinasi".
Palaimintas, kuris tiki nematęs, nes yra tikras, jog pamatys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.