Vakar Rusija, rytoj Kinija — Lietuva keičia saugumo politikos prioritetus?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas suformulavo pagrindinius iššūkius Lietuvai. Kažkodėl didžiausias dėmesys skiriamas Kinijai
Sputnik

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas kuria naują tradiciją — tiesiogiai kalbėtis su visuomene apie šalies saugumo politiką. Labai sveikintina iniciatyva. Tiesa, neaišku, kiek Kasčiūno išsakytos mintys buvo suderintos su Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija ir Prezidentūra, kurie pirmiausiai formuoja Lietuvos užsienio ir saugumo politiką. Tačiau jo kalba vis tiek verta dėmesio, nes jis rėmėsi ekspertų nuomone ir savo įžvalgomis, o analitikas jis tikrai neblogas.

Baideno "mylima žmona": Lietuva draudžia kinų produkciją dėl pagyrimo

Trumpai tariant, Kasčiūno logika tokia: šiandien pasaulis pamiršta tarptautinę teisę, kurią pakeičia didžiųjų valstybių konkurencija. Šioje konkurencijoje Lietuvai reikia pasirinkti stovyklą. Tai, be abejo, Vakarai. Bet Vakaruose nemažai nerimą Vilniui keliančių ženklų.

Pirmiausia, gali sumažėti JAV dėmesys Europai dėl vidinių Amerikos problemų, dėl didėjančios jos takoskyros su ES, kurioje vis daugiau kalbama apie strateginę autonomiją, ir dėl augančio Jungtinių Valstijų dėmesio Azijai bendrai ir Kinijai konkrečiai.

Šiame kontekste Kasčiūnas padarė vienareikšmišką išvadą, kad ES strateginė autonomija yra bloga idėja, nes ji gali ne sustiprinti, o sužlugdyti Europą. Todėl pastaroji turi likti vieninga su JAV, stiprinti NATO ir kartu su Amerika kovoti su technologine komunistinės Kinijos, kuri bando "nupirkti" europiečių draugystę, diktatūra.

Ką šiame kontekste galima pažymėti? Labai džiugina tas faktas, kad Lietuvoje pagaliau pradedama rimtai kalbėti apie sistemines problemas transatlantiniuose santykiuose, kurios gali juos fundamentaliai pakeisti. Gerai, kad ateina skaudus supratimas, jog Europos ir JAV keliai gali išsiskirti. 

Lietuvos užsienio ir saugumo politikai tai būtų jeigu ne katastrofa, tai didelė bėda. Todėl nenuostabu, kad Kasčiūnas nori tikėti, jog transatlantinę vienybę galima išsaugoti ir sustiprinti. Optimizmas, žinoma, teigiamas dalykas, bet ruoštis visada reikia blogiausiam scenarijui, o jam Lietuva, atrodo, dar nepasiruošusi.

Tačiau net ne tai įdomiausia. Jūs skaitote šį straipsnį jau gana ilgai ir greičiausiai jau spėjote pajusti, kad jame trūksta kažko įprasto. Taip, jame ir Kasčiūno kalboje buvo labai mažai Rusijos. Pačioje jos pabaigoje jis pareiškė, kad Rusijos ir Baltarusijos sąjunga Lietuvai yra nepriimtina, bet prieš tai ilgai kalbėjo ne apie "Kremliaus agresiją" Ukrainoje, Gruzijoje ar Sirijoje, o apie tai, jog visas savo problemas Vakarai turi išspręsti tik tam, kad neleistų Kinijai užvaldyti pasaulio.

Kinija prognozuoja JAV nuosmukį

Tad kyla klausimas — tai ką, pagrindinis priešas Lietuvai dabar yra Pekinas, o ne Maskva, kas bus užfiksuota naujoje šalies nacionalinio saugumo koncepcijoje, kurios peržiūros procesas jau prasidėjo? Manytina, kad taip nėra.

Rusija iš Lietuvos saugumo darbotvarkės artimiausiu metu niekur nedings, tiesiog lygiagrečiai bandoma ją papildyti kinišku elementu. Pažymėtina, kad Amerikos ir Europos "vanagai" jau seniai sudeda Rusiją ir Kiniją į vieną grėsmių Vakarams komplektą. Tuo tarpu Lietuvoje (kaip ir nemažoje dalyje kitų Europos šalių) į Kiniją dar visai neseniai buvo bandoma žiūrėti kaip į patrauklią ekonominę partnerę.

Dabar šalyje gana aktyviai kuriamas antikiniškas diskursas (kinų investicijos ir technologijos — blogai), ir Kasčiūnas yra šio proceso priešakyje. Todėl nenuostabu, kad ir savo kalboje jis didžiausią dėmesį skyrė būtent Pekino grėsmei, tarsi norėdamas pasakyti, kad su nedraugiška Rusija viskas aišku, o štai dėl Kinijos Lietuvoje ir ypač Europoje vis dar yra nemažai iliuzijų.

Visa tai leidžia konstatuoti, kad konservatorių valdymo laikotarpiu "Kinijos grėsmė" šalyje taps tokia pat svarbi kaip Rusijos. Nieko gero Lietuvai tai nežada, nes atima iš jos reikšmingas ekonominio augimo galimybes. Gerai bent tai, kad ji pastebėjo, jog JAV ir ES nuomonių skirtumas yra ne laikinas abiejų pusių pamišimas, o realybė, kuri gali tapti negrįžtama tendencija. Dabar belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ateis supratimas, jog nuomonė, kad Lietuvos ir Europos interesai turi būti tapatūs Amerikos interesams, o strateginė autonomija kenksminga, yra ne išeitis, o aklavietė. 

Geriau — anksčiau, bet vilčių kol kas nedaug.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.