Jame pora rusų tankininkų, gerdami kavą vienoje iš kavinių Eliziejaus laukuose ir pro langą stebėdami, kaip šalia pravažiuoja kariuomenės gurguolės, apgailestaudami konstatuoja, kad informacinį karą Rusija visgi pralaimėjo.
Bet koks tikrai geras pokštas labai tiksliai atspindi tikrovę. Tai visiškai taikoma minėtam anekdotui, nes darbas informacinėje srityje — ypač tarptautiniu lygiu — tradiciškai niekada nebuvo stiprioji Rusijos pusė. TSRS pralaimėjimas šaltojo karo žiniasklaidos komponente tiesiog maksimaliai išryškino šią aplinkybę: na, tai ne mūsų!
Štai kodėl aktyviausia kova, kurią Vakarai pradėjo prieš kelerius metus prieš Rusijos propagandą — ar tai būtų užsienio transliuojama žiniasklaida, ar mitiniai Rusijos interneto troliai, Rusijoje visą tą laiką buvo suvokiama su nuostaba ir kaip iki galo nesuprantamo Vakarų vidaus politikos žaidimo dalis. Su visa pagarba kolegoms iš "Sputnik" ir "RT", buvo akivaizdu, kad Rusijos ištekliai vargu ar galėtų konkuruoti įtaka su pasauline žiniasklaida. Ir aišku, kad Vakarų šalių politikai ir lyderiai negali to nesuprasti. Atitinkamai jų isterijos apie "Kremliaus žiniasklaidos čiuptuvus" buvo vertinamos kaip savotiškas žaidimas, kurio tikslas — pridengti visiškai kitokią — realią — darbotvarkę.
Po kelerių metų tampa akivaizdu, kad šios isterijos buvo (ir yra) didžiąja dalimi gana nuoširdžios. Tiesiog Europos ir Amerikos valdantieji grėsmės sau laipsnį vertino ir vertina ne pagal Rusijos žiniasklaidos stiprumą, o pagal vis augantį savo silpnumą. O Vakarų žiniasklaidos problemos dabar pasiekė tokį mastą, kad jos tapo matomos visiems plika akimi.
Planeta su susižavėjimu stebi, kaip įtakingiausi ir garbingiausi Europos ir JAV leidiniai prieš mūsų akis pavirto degradavusia 1982 metų laikraščio "Pravda" versija, kurioje uždraustos net užuominos apie atvirą diskusiją ar nukrypimas nuo "vienintelio teisingo mokymo". Na, gerai, kai tai paliečia Rusiją, Kiniją ir kitus geopolitinius Vakarų oponentus. Tačiau pirmiausia visa ši propagandos mašina yra orientuota į vidines temas ir ideologinį vidinės auditorijos plovimą.
Tačiau išeina vis blogiau. Sociologai skambina pavojaus varpais, fiksuodami rekordiškai žemus pasitikėjimo savo žiniasklaida tarp Vakarų auditorijos lygius. Patys leidiniai verkia, skundžiasi mažėjančiu prenumeratų, skaitytojų ir žiūrovų skaičiumi.
Bet tarsi ir to mažai. Ir štai jau internetą užliejo tokia nepageidaujamų pažiūrų nešiotojų (trampistų, konservatorių ir kitų "atsilikėlių") apvalymo banga, kad belieka tik stebėtis, ką civilizacija, padovanojusi pasauliui didįjį — neperdedant ir be tyčiojimosi — žodžio laisvės fenomeną, daro su savimi.
Tokiame fone Vakarai gali kiek nori toliau skambiai skelbti apie "Kremliaus propagandą" ir "negailestingą Rusijos cenzūrą", tačiau tai vis tiek neduos norimo efekto. Tai ypač pasakytina apie žmones, kurie patys užsienyje skaito ir žiūri Rusijos žiniasklaidą, net jei jų pažiūrų negalima pavadinti prorusiškomis. Jie savo akimis mato, kad Rusijoje yra radikalių opozicijos leidinių, o valstybinės žiniasklaidos priemonės ramiai nušviečia bet kokias temas, kurios neva laikomos "nepriimtinomis" ir "nepatogiomis" Rusijos valdžiai.
Kritikai, žinoma, griežtai kaltina valstybinę žiniasklaidą cenzūra, nors iš tikrųjų kalbama apie banalią redakcijos politiką, kurią turi absoliučiai bet kuris leidinys. Tačiau Rusijos žiniasklaidai niekaip negalima prikišti kai kurių klausimų ar problemų nutylėjimo — skirtingai nuo "New York Times", "Washington Post", "CNN", "BBC", "Guardian" ir kitų "laisvo pasaulio" žiniasklaidos guru, kurie pastaruoju metu rodo didelį selektyvumą ir aklumą rinkdamiesi temas. Pabrėžtinas skandalo su Hanteriu Baidenu, tada dar kandidato į JAV prezidentus sūnumi, nepaisymas buvo itin akivaizdus.
Sparčiai slūgstant jų pačių žiniasklaidos efektyvumui, Rusijos (arba Rusijai prijaučiančios) žiniasklaidos priemonės Vakarams virsta toli gražu ne išgalvota ir ne iliuzine grėsme. Ir, aišku, ypatingo pavojaus zonoje atsiduria teritorijos, kurios, atrodo, priklauso jų įtakos sferai, tačiau kur nemaža dalis gyventojų kalba rusiškai.
Taigi, negalėdami sąžiningai laimėti konkurencijoje tarp dviejų informacijos srautų, Vakarai dabar mėgina tiesiog išjungti konkurentą. Latvijoje tai buvo įforminta kaip verslo sprendimas, o Ukrainoje įvyko teisinė nesąmonė, tokia kaip sankcijų įvedimas savo piliečiui. Na, o tai, kad JAV ir Didžioji Britanija palaikė šį Kijevo žingsnį — kodėl joms turėtų būti gėda po to, kuo jos pavertė savo pačių žiniasklaidą?
Ir logika aiški: nėra konkurento — nėra problemos.
Vos prieš kelis dešimtmečius sovietų valdžia vadovavosi būtent tokiu metodu, slopindama Vakarų "balsus". Tačiau TSRS ne tik nepadėjo, bet, priešingai, prisidėjo prie savo katastrofos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.