"Anūko" vizitas Lenkijoje
Joje Landsbergis lankėsi pirmadienį, vasario 8 d., per šį, pirmąjį savo, kaip užsienio reikalų ministro, vizitą Lenkijoje, susitiko su Lenkijos Seimo maršalka Elžbieta Vitek ir Lenkijos URM vadovu Zbignievu Rau.
Ir čia, be grynai formaliosios susitikimo dalies (kurią sudarė reveransai Žečpospolitos — Abiejų Tautų Respublika vadinamosios Lenkijos imperijos — atžvilgiu dėl artėjančių 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-osiomis metinėmis), buvo aptariami du esminiai klausimai: pirma — vadinamasis regioninis saugumas ir rytų partnerystė, ir antra — Astravo AE, kaip tariama grėsmė tiek vietos, tiek ES saugumui.
Šiuo požiūriu, viskas, kaip sakoma, "pagal programą": Landsbergis tik patvirtino ligšiolinį Lietuvos kursą, orientuotą į Lenkiją, kaip, atseit, Rytų Europos regiono lyderę ir glaudžių ryšių su "transatlantiniais partneriais" (t. y. su JAV) garantą. Čia tereikia nepamiršti dar tarpukario metais fašistinio diktatoriaus Juzefo Pilsudskio keltą "Intermariumo" projektą. Šiandien tesiskiria tai, kad tuomet Lenkija turėjusi būti antitarybiniu placdarmu Vakarams, visų pirma, Didžiajai Britanijai, tuo tarpu šiandien ji atlieka antirusiško placdarmo funkciją tiems patiems Vakarams, tik nebe su Britanija, bet Jungtinėmis Valstijomis priešakyje.
Ir ukrainietiškasis maidanas, ir neseniai vykę bandymai kurti "baltarusišką maidaną" — tai juk tos pačios politikos, atseit, "Intermariumo", sudedamieji elementai: štai Ukraina šiandien jau yra JAV satelitinė valstybė (ir galime neabejoti, kad, Baltuosiuose rūmuose Trampą pakeitus Džo Baidenui — vienam pagrindinių Ukrainos įvykių ir karo Donbase kursytojų, reikalai šiame fronte tiktai paaštrės...), o Baltarusija, su neva "baisiuoju diktatoriumi" Aleksandru Lukašenka priešakyje, nenori tokia tapti.
"Demokratiniai procesai" ir Baltarusija
Todėl nekeista, kad parama "demokratiniams procesams" regione, t. y. visų pirmiausia — potencialiam Baltarusijos maidanizavimui, buvo svarbus punktas Landsbergio ir jo kolegų Lenkijoje darbotvarkėje. Šiuo požiūriu, reikėtų turėti omeny, kad, nors ir Lietuvos Seimas, ir valatkodelfinė-tapininė žiniasklaida rėkė bene garsiausiai apie, atseit, Baltarusijoje vykstančią "kovą prieš diktatorių", tikrai ne mažesnį, o iš tiesų gerokai didesnį svorį tiek pastarojo meto Baltarusijos įvykiuose, tiek formuojant provakarietišką penktąją koloną Baltarusijoje apskritai, turi Lenkija.
Ir nors vien iš šito matyti, kad Gabrielius Landsbergis pirmiausia aptarnauja ne Lietuvos, bet, galbūt, Varšuvos ir — be abejonės — Vašingtono, geopolitinius interesus (nežiūrint nei ekonominių Lietuvos ir Baltarusijos ryšių, nei teisinio, nei juo labiau moralinio visos šios epopėjos aspekto), tuo viskas nesibaigia: turime dar Astravo AE temą.
Dėl jos, atrodo, kad tiek Varšuva, tiek Vilnius laikosi konsensuso: kad naujoji Astravo AE esą "nesaugi" (nors nei technologijų, nei kitu požiūriu šito dar niekas neįrodė) ir, be to, kelia grėsmę ne tik Rytų Europos regionui, bet — dar daugiau — pačiai ES, į kurią, atseit, "pavojingojo" Astravo elektra jokiais būdais neturėtų patekti.
O tai, kad net kaimyninė Latvija seniai susitarusi su Baltarusija dėl Astravo AE, kaip ir ta aplinkybė, kad Lietuvos tariama "energetinė nepriklausomybė" (pasireiškusi tiek ES primestu ir prieš lietuvių liaudies valią įvykdytu Ignalinos AE uždarymu, tiek "Independence" afera, tiek kylančiomis elektros bei dujų kainomis, kurios šiuo požiūriu tėra tik pasekmės), tėra tiktai farsas, Gabrieliaus Landsbergio nedomina.
Kiti Landsbergio URM "perliukai"
Svarbiausia vizite į Lenkiją — patvirtinti Lietuvos šunišką atsidavimą savo šeimininkams Vakaruose ir, kas be ko, įgelti Rusijai, kurios atžvilgiu, tiesa, naujasis URM šeimininkas spėjo surengti jau eilę "įdomių" provokacijų.
Štai Navalno atvejis: sausio mėnesį šiam veikėjui sugrįžus į Rusiją ir vietos pareigūnams jį suėmus dėl pastarojo vykdytų nusikalstamų veikų (tarp jų — sukčiavimo), Gabrielius Landsbergis pirmasis "Baltijos valstybių vardu" pareikalavo jį paleisti, o paskiau kartu su Gitanu Nausėda pareikalavo ES įvesti papildomas sankcijas Rusijai dėl šių, atseit, siaubingų "demokratijos" pažeidimų.
Arba, pavyzdžiui, dar šviežesnis "perliukas": Rusijos sukurtoji "Sputnik" vakcina nuo COVID-19 skinasi kelią į daugelį Europos valstybių, bet mūsiškiai rusofobai, pradedant Ingrida Šimonyte, aiškina, kad čia — ne vakcina, bet "hibridinis ginklas". Tikriausiai nekeista, kad prie šios dainos prisijungė ir "Anūkas", kurio įsitikinimu, "Sputnik" vakcinos leisti niekaip negalima (ir šiuo požiūriu, piliečių teisė rinktis, ar vakcinuotis vakarietiška, ar rusiška vakcina, ar visai nesivakcinuoti, tikriausiai, ponui Gabrieliui nieko nereiškia).
Ir nors pavyzdžiai nauji, pati dalyko esmė — sena: čia mes tik matome, kaip Gabrielius Landsbergis, "senelio" ir jo patikėtinių sprendimu pastatytas į TS-LKD pirmininko postą ir dabar, kad ir padarydamas kompromisą, bet vis dėlto panašaus nepotizmo pagrindu ėmęsis vadovauti URM, tęsia tą pačią "generalinę liniją", kuri ne šiaip būdinga potarybinei Lietuvai, bet kurią bene gryniausiu ir, be to, neadekvačiausiu, pavidalu išreiškia jo atstovaujamoji "Žmonių partija", t. y. tiesioginė Landsbergių klano politinė ranka.
Taigi, šiame fronte kaip ir nieko naujo: tik eilinis įrodymas, kad Gabrielius Landsbergis, kaip ir TS-LKD bei Landsbergių klanas apskritai, dirba ir atstovauja ne Lietuvos, ne lietuvių tautos daugumos, bet provakarietiška politika suinteresuotų "viršūnėlių" ir, atitinkamai, jų amerikietiškų šeimininkų, interesams Rytų Europos regione.
Ar šito jiems reikia — tesprendžia patys lietuviai...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.