Pavilionis skubėjo į, kaip dabar sakoma Lietuvoje, Sakartvelą su taikdario misija, nes pastaruoju metu politinė situacija šioje šalyje pastebimai paaštrėjo (nors, tiesą pasakius, sunku prisiminti, kada ten buvo ramu). Apskritai, ji vienareikšmiškai nevienareikšmiška, ir tokiais atvejais išorinis kišimasis gali tik pakenkti. Tačiau Pavilionis nusprendė pabandyti. Išėjo daugiau negu blogai.
Gruzijos jėgos struktūros suėmė opozicijos lyderį, po ko Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas (tai yra, ne užsienio reikalų ministras, premjeras ar prezidentas) ėmė teigti, kad "Ivanišvilio režimas turėtų sumokėti", nes "Ivanišvilio parankiniai pasielgė kaip Putinas ar Lukašenka", ir grasinti Vakarų sankcijomis.
Teoriškai, jau Pavilionio kelionę į Gruziją galima vertinti kaip kišimąsi į jos vidaus reikalus, ir tik ilgametė šalių draugystės istorija leido jam atsargiai pabandyti padėti oponentams surasti kompromisą. Tai suprato net daug diplomatinės patirties neturinti Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri pažymėjo: "Jei Europos demokratinei bendruomenei kyla klausimų dėl tų procesų, kurie vyksta Sakartvele, tai, matyt, kad pagrindo abejonėms yra. Bet akivaizdu, kad net turint labai tvirtą asmeninę poziciją, nuvykus į Sakartvelą reikėjo būti ypatingai diplomatiškam".
O patyręs diplomatas pasielgė kaip dramblys valgykloje, kaip mokytojas su mokiniais, peržengdamas visas politinio padorumo ribas. Todėl nenuostabu, kad Gruzijos valdžia sureagavo į Pavilionio pareiškimus labai aštriai, o Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė tiesiai pasakė: "Politikas nuvyko į kitą šalį ir parėmė vieną politinę jėgą. Deja, tarpininkavimo misija jam nepavyko".
Šios istorijos kontekste galima padaryti keletą išvadų. Pirma, Pavilionį, turbūt, blogai paveikė ambasadoriaus darbas Jungtinėse Valstijose, nes Gruzijoje jis įjungė Amerikos režimą, kurio esmė — turite daryti taip, kaip mes sakome ir kaip mums naudinga. Ir kas svarbiausia, pastaruoju metu Lietuva taip elgiasi vis dažniau. Pavyzdžiui, nurodinėja, kaip gyventi Baltarusijai.
Tuo pat metu šalies užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Ukrainoje pareiškė, kad jį neramina tai, jog Baltarusijoje gaminama elektra pasiekia Ukrainos rinką. O Lietuvos energetikos ministras Dainius Kreivys tiesiai šviesiai paragino Kijevą stabdyti Astravo atominės elektrinės produkcijos pirkimą (ir nesvarbu, kad be baltarusiškos elektros Ukrainai paprasčiausiai sunku išgyventi).
Susidaro įspūdis, kad po Džo Baideno pergalės Lietuvos konservatoriams "išaugo sparnai" ir jie nusprendė, kad gali kalbėti ir nurodinėti "aborigenams" JAV ir visų Vakarų vardu. O tie "neišmanėliai" privalo daryti tai, kas naudinga Amerikai ir Lietuvai (kaip įgaliotai Vašingtono atstovei).
Antra, vykdydama tokią politiką, Lietuva, kaip ir Jungtinės Valstijos, taiko dvigubus standartus. Pavyzdžiui, Gruzijoje su opozicija kietai elgtis negalima, o Ukrainoje — galima ir net reikia. O viskas todėl, kad Gruzijoje, Lietuvos požiūriu, yra "teisinga" (vienareikšmiškai proamerikietiška), o Ukrainoje — "neteisinga" (kenkėjiška prorusiška) opozicija.
Trečia, tokios neadekvačios užsienio politikos pasekmės gali būti liūdnos. Baltarusija jau nukreipė savo naftą į rusiškus uostus. Kritikuojama Latvija. Dabar komplikavosi santykiai su Gruzija. Draugų lieka vis mažiau. Be to, šiandien konservatoriai nori pasiekti, kad į derybas Briuselyje važinėtų ne prezidentas, ir sunku net įsivaizduoti, kokių malkų jie su savo "kieta ir principinga" (proamerikietiška) pozicija gali ten priskaldyti. O Vokietijos ir/ar Prancūzijos nepasitenkinimas gali baigtis žymiai liūdniau negu Gruzijos reakcija.
Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos užsienio politika decentralizuojasi, nes konservatoriai bando veikti savarankiškai be pozicijų derinimo su prezidentu. Ir bėda ta, kad jie "nemato krantų", kas gali turėti šaliai neigiamų politinių ir ekonominių pasekmių, kurių ir taip užtenka. Žodis Gitanui Nausėdai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.