Jungtinėse Valstijose neseniai paskelbtas strateginis dokumentas "Tarpinės strateginės nacionalinio saugumo gairės", kuriame konkretizuojami JAV prioritetai tarptautinėje arenoje. Tekstas neilgas, bet pakankamai painus — jam trūksta nuoseklumo, daug dalykų sumesta į vieną krūvą. Todėl geriau susipažinti su Amerikos Valstybės sekretoriaus Entonio Blinkeno kalba, kurioje jis išaiškino viską žymiai aiškiau.
Jeigu paprastai, tai idėjinis naujos Vašingtono užsienio politikos pagrindas — Amerika mato ir girdi, kad pasaulis negali apsieiti be jos lyderystės (kaip jis gyveno iki jos atsiradimo, neaišku). Atitinkamai, JAV interesai — tai visų interesai. Jų esmė — suformuoti globaliu mastu politinę ir ekonominę aplinką, kuri bus maksimaliai palanki amerikiečiams. Politine prasme tai reiškia Demokratų demokratijos plėtrą. Ekonomine prasme tai daugiau nereiškia tik laisvos prekybos režimo.
Kas trukdo pasiekti nubrėžtą tikslą? Pavyzdžiui, Rusija, bet pirmiausia — Kinija. Čia reikia priminti, kad buvo nuomonių, jog Džo Bidenas, kitaip nei Donaldas Trampas, ieškos su Pekinu kompromisų. Dabar Blinkenas sako: "Mūsų santykiai su Kinija bus konkurencingi, kai jie turėtų būti tokie, partneriški, kai jie galės būti tokie, ir priešiški, kai jie privalės būti tokie. Bendras vardiklis yra būtinybė kalbėtis su Kinija iš jėgos pozicijų".
Kitas klausimas — kaip pasiekti nubrėžtą tikslą? Šiuo atveju daug kas labai pozityviai įvertino Blinkeno žodžius, kad geriausias instrumentas tarptautinėje politikoje yra diplomatija ir geras pavyzdys, o ne karinė intervencija ar bandymas jėga nuversti autoritarinį režimą. Kaip parodė praktika, pastarieji veiksmai yra brangūs (o amžinai spausdinti dolerius neįmanoma), nepopuliarūs Amerikoje ir pasaulyje bei neveiksmingi. Todėl JAV ketina elgtis "kitaip".
Ar tai reiškia, kad Vašingtonas paliks ramybėje posovietinę erdvę ar Artimuosius Rytus? Vargu. Darys tą patį, bet gudriau — pavyzdžiui, taikydamas įvairias sankcijas. Tačiau didžiausia viltis — sąjungininkai, kurie, anot Blinkeno, yra Amerikos "galios didintojai" ir "unikalus aktyvas". Paprastai kalbant, Vašingtonas nori žarijas žarstyti svetimomis rankomis — pavyzdžiui, spausti Kiniją ir Rusiją Europos sąskaita.
Manytina, kad tokios valstybės kaip Vokietija ir Prancūzija bandys išvengti amerikietiško plaktuko, daužančio į šipulius ne tik JAV oponentų/konkurentų, bet ir jų interesus, vaidmens. Tačiau Lietuva greičiausiai su džiaugsmu pasiaukos vardan Amerikos, nes tai jai bus "bendra kova už visų Vakarų ateitį". Kaip ji gali atrodyti?
Pirma, Vilnius stengsis įtikinti visą Europą, kad reikia daryti taip, kaip sako Vašingtonas, nes tai bus naudinga ir europiečiams. Antra, Kinija dabar tikrai "apsigyvens" pagrindinių Lietuvos grėsmių sąraše šalia Rusijos, kas neišvengiamai dar labiau komplikuos valstybių santykius. Trečia, Lietuva bandys įtvirtinti Pekino iššūkį NATO ir ypač ES darbotvarkėje. Ketvirta, aukščiau minėtose "Gairėse" rašoma: "Mūsų buvimas bus stipriausias Indijos ir Ramiojo vandenyno regione bei Europoje". Šiame kontekste Vilnius, matyt, ir toliau sieks, kad Baltijos regione nuolat būtų kuo daugiau JAV karių.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Vašingtonas neprarado ambicijų dominuoti pasaulyje, bet jaučia, kad konkurentai sustiprėjo, o jis susilpnėjo. Todėl keičiama taktika — nuspręsta dažniau veikti, pakišant sąjungininkus. Kita vertus, o kodėl ne, jeigu yra tokie entuziastai kaip Ukraina ir Lietuva?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.