Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawiecki) pareiškė, kad jo vyriausybė ketina siūlyti Lietuvai ir Latvijai įvesti bendrus prekių srauto iš Baltarusijos apribojimus dėl situacijos, susijusios su Baltarusijos lenkų sąjungos vadovės Andželikos Borys (Andżelika Borys) suėmimu. "Aš pasiūlysiu Lietuvai ir Latvijai įvesti prekių srauto iš Baltarusijos apribojimus, kad šios šalies valdžia pajustų ir ekonominius šios kovos padarinius", — sakė Moravieckis.
Šiame kontekste kyla iš karto keli klausimai. Pirmas, viskas dėl Andželikos, ar į situaciją reikėtų žiūrėti plačiau? Įdomus sutapimas — neseniai Baltarusijos opozicija nusprendė atnaujinti protestus. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad prasideda nauja atakų prieš Minską banga, ir Lenkija kaip ir anksčiau nori būti šio proceso priešakyje, o Borys atvejis yra geras pretekstas eskalacijai.
Tuomet kitas klausimas — kiek Varšuvos pasiūlymas priimtinas Lietuvai (latviai tegul patys sprendžia)?
Jeigu Lenkija, Lietuva ir Latvija ims koordinuotai ne simboliškai, o rimtai spausti Baltarusiją ekonominėje srityje, tai gali turėti Minskui skaudžių pasekmių, ypač turint omenyje tai, kad jam jau prireikė finansinės Rusijos pagalbos. Tai, žinoma, nebus katastrofa, bet vėl gali tekti prašyti Maskvos paramos. Tačiau lygiai taip pat galima paklausti, kiek skausminga ekonominių sankcijų politika bus Lenkijai ir minėtoms Baltijos valstybėms?
Jeigu pažiūrėtume į šių šalių ekonomikos dydį ir jų prekybos su Baltarusija apimtis bei struktūrą, galima konstatuoti, kad Varšuvai galimus nuostolius išgyventi bus žymiai lengviau nei Vilniui ir Rygai. Paprastai tariant, jeigu vienas žmogus turi dešimt obuolių, o kitas keturis, pirmam bus ne taip sunku prarasti du obuolius kaip antram.
Kalbant konkrečiai, Lietuva vis dar iki galo negali išspręsti socialinių problemų, susijusių su sankcijomis prieš sanatoriją "Belorus". Dar skaudesnis jai buvo baltarusiškos naftos tranzito per Klaipėdą praradimas. Jeigu dabar Vilnius, konsoliduodamasis su Varšuva ir Ryga, nuspręs, pavyzdžiui, apriboti baltarusiškų trąšų eksportą per savo teritoriją, Minskui bus sunku, bet Klaipėdos uostui tai bus sisteminis iššūkis. Ir tai jau nekalbant apie tikėtiną asimetrinį Baltarusijos atsaką (pavyzdžiui, vėl su dideliais sunkumais gali susidurti Lietuvos vežėjai).
Trumpai sakant, viskas panašu į tai, kad lenkai nori būti gudresni už kitus ir realizuoti savo politinius planus partnerių sąskaita, kas panašu į jų norą įtraukti sąjungininkus į savo ginčus su Briuseliu dėl demokratijos. Tuomet esminis klausimas — ar Lietuva pritars Lenkijos iniciatyvai?
Jeigu mąstytume logiškai, neturėtų, nes tai akivaizdžiai prieštarauja jos ekonominiams interesams. Arba tegul kažką dėl ekonominių sankcijų iš pradžių nusprendžia Europos Sąjunga. Vilnius kol kas apsiribos asmeninėmis (neseniai Baltijos šalys į sankcijų sąrašą įtraukė dar 118 "režimo rėmėjų"). O Briuselis neskuba. "Mano žiniomis, šiuo metu yra deramasi dėl ketvirto sankcijų paketo, kuris įtrauktų tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis į sankcijas. Aš nesitikiu, kad Europos Sąjunga visa sutartų paremti kaip Lietuva", — pažymėjo Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Pagaliau, tegul Varšuva pirma pasako, kokius Baltarusijos prekių srautus ji ketina riboti, o tada jau Lietuva pagalvos, ką gali padaryti iš savo pusės.
Tačiau šioje vietoje reikia priminti, kad Vilnius dažnai veikia, nepaisydamas savo nacionalinių interesų (kaip, pavyzdžiui, atsisakymo pirkti Astravo elektrą atveju). Kita vertus, dabar kalbama apie ekonomiškai labai svarbius dalykus, ir Lenkija ne ta valstybė, dėl kurios, turbūt, net nepragmatiška Lietuva būtų pasiruošusi aukotis. Bet, neduok Dieve, kažką įsakys Briuselis ar (kas dar blogiau) Vašingtonas. Tuomet Klaipėdos uostui gali tekti atsisveikinti ne tik su baltarusiška nafta, bet ir su trąšomis, ir kaip visada — be jokios kompensacijos.
Viskas vardan Baltarusijos laisvės ir demokratijos!
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.