Ukrainos valdžia dar nesuvokė, kad norint išlaikyti savo reputaciją (tiksliau, jos likučius) neverta daryti viešų pareiškimų, po kurių atrodysi kvailai. Akivaizdu, kad jie nieko negali padaryti, kai didžiosios valstybės už jų nugaros sprendžia šalies likimą. Taigi, išreikšdami nepasitenkinimą jie tik dar labiau pažemina savo poziciją.
Be to, jie turėjo galimybę išgelbėti "savo veidą", nes iš pradžių Maskva, aiškindama būsimo pokalbio dalyvių sudėtį, paskelbė, kad Putinas, Merkel ir Makronas ketina kalbėti ne tik apie Donbasą, nes "yra daugybė kitų diskutuotinų klausimų."
Tačiau po Kijevo komentaro Kremlius tapo daug vienareikšmiškesnis ir pareiškė, kad "su "Normandijos formatu" yra blogai". Rusijos prezidento atstovas spaudai paaiškino, kad "vadovaujant prezidentui Zelenskiui nebuvo įmanoma padaryti jokios pažangos įgyvendinant tiek Minsko priemonių paketą, tiek vėlesnius Paryžiuje pasiektus susitarimus".
Apskritai vargu ar įmanoma diplomatiniuose rėmuose tiesmukiau išreikšti mintį, kad Maskva iš esmės nenori kalbėtis su Ukrainos vadovybe apie visiškai beprasmišką šio įsipareigojimo vykdymą.
Be to, padėtis nėra palanki tuščiažodžiavimui dėl eskalacijos demarkacijos linijoje ir ten telkiamų Ukrainos karinių darinių.
Per šešerius metus, praėjusius nuo Minsko susitarimų pasirašymo, Donbase dažnai pasitaikydavo "karštų" recidyvų. Tačiau kiekvieną kartą jie apsiribodavo pavieniais incidentais, neperaugę į plataus masto karą. Tai nutiko ir praėjusių metų vasarą, kai įvyko gana rimta eskalacija, kuri baigėsi paliaubomis.
Pagrindinė tokios padėties priežastis visada buvo Vakarų nesidomėjimas karo atnaujinimu, nors aliarmistai per kiekvieną paūmėjimą skambindavo pavojaus signalais, numatydami tamsiausią ir kruviniausią įvykių raidą.
Verta priminti, kad Vakarai, atstovaujami Europos, Minsko susitarimus priėmė praktiškai priverstinai. Kijevas patyrė sunkų pralaimėjimą — jį reikėjo gelbėti. O Rusijos nepavyko priversti pradėti karinę intervenciją į konfliktą, ir iš tikrųjų 2015 metų pradžioje paaiškėjo, kad visa situacija aplink Ukrainą ir jos viduje klostėsi ne taip, kaip planavo "Euromaidano" ir visų kovų prieš Rusiją projekto autoriai.
Todėl karo veiksmai Donbase buvo sustabdyti, o tolesni įvykiai tik sustiprino "status quo". Europa pagaliau įsitikino, kad Rusijos negalima palaužti pagal sugalvotą scenarijų, ir palaipsniui pradėjo atkurti dvišalį bendradarbiavimą — čia jau buvo ne iki Ukrainos karinių avantiūrų. Valstijose pasikeitė prezidentas, o Trampui Kinija tapo pagrindiniu užsienio politikos spaudimo taikiniu.
Be to, pati Ukraina sukėlė didžiulį nusivylimą Vakarams, nepateisinusi beveik jokių jai keliamų lūkesčių. Donbaso klausimas iš tikrųjų liko paskutiniu koziriu santykiuose tiek su Europa, tiek su JAV. Reguliariai ten provokuodamas karinius paūmėjimus, Kijevas tokiu būdu visus šiuos metus patraukė dėmesį tikėdamasis gauti norimą pagalbą. Bet tai buvo nesėkminga — dėl to paties objektyvaus nesidomėjimo abipus vandenyno.
Tačiau būtent šiuo aspektu pastaruoju metu įvyko reikšmingi pokyčiai, kurie verčia su didesniu nerimu stebėti įvykių raidą.
Jungtinėse Valstijose į valdžią sugrįžo ne tik demokratai, bet ir ta Amerikos dalis, kuri stovėjo už karo protrūkio Donbase 2010-ųjų viduryje. Be to, jų pirmieji užsienio politikos veiksmai rodo tokį lygį destruktyvumo, kai negalima atmesti, kad jie pereis nuo žodžių prie darbų — naujo pobūdžio konflikto.
Šioje vandenyno pusėje padėtis ne mažiau sunki. ES, padidinusi rusofobijos laipsnį, sumažino savo santykius su Rusija iki žemiausio taško per daugelį dešimtmečių. Ir tai padarė ji pati ir savanoriškai — dar gerokai prieš Džo Baideno įžengimą į Baltuosius rūmus. Taigi, šį kartą europiečių veiksmai jokiu būdu negali būti priskiriami priverstiniam poreikiui sekti paskui Vašingtoną vasalų ir sąjungininkų santykių atžvilgiu.
Galima ginčytis dėl Europos veiksmų priežasčių ir jos siekiamų tikslų, tačiau svarbiau yra tai, kiek ji nori eiti šiuo keliu. Šiuo metu vienas aktualiausių klausimų yra tai, ar dabartinis jų antirusiškas vektorius paskatins europiečius aktyviai palaikyti Kijevą karinėje ir sukarintoje srityje.
Būtent ši aplinkybė daro aktualų Vladimiro Putino pokalbį su Vokietijos ir Prancūzijos vadovais. Tai ne tik abipusis pozicijos aiškinimasis, bet ir didžiulis Rusijos prezidento disponuojamų argumentų arsenalas, skirtas išaiškinti Vakarų Europos kolegoms visą karo veiksmų atnaujinimo Donbase žalą — ne tik Ukrainai, bet ir Europai.
Kalbant apie Kijevą, kaip parodė didelė ankstesnė patirtis, kalbėti tokiomis temomis tiesiog nėra prasmės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.