Kas yra "Atlanto solidarumas"? Ne, tai nėra penktasis sutarties dėl NATO formavimo straipsnis apie kolektyvinę gynybą puolant vieną iš sąjungininkų. Dabar solidarumas pasireiškia tuo, kad abi Atlanto pusės turi palaikyti vienodai blogus santykius su Rusija, ir jei JAV ir Rusijos santykiai blogės, Europa neturi teisės atsilikti. Ir nesvarbu, ką galvoja Berlynas ar Paryžius — reikia sukurti padidėjusios įtampos atmosferą, kurioje europiečiai net neturės laiko apmąstyti tai, kas vyksta.
Kai tik JAV įvedė naujas sankcijas Rusijai, kurios apėmė mūsų diplomatų išsiuntimą, Lenkija suskubo tris Rusijos ambasados darbuotojus paskelbti persona non grata. Tačiau tai buvo tik apšilimas prieš pagrindinę salvę — Čekijos sprendimą išsiųsti 18 Rusijos diplomatų ir apkaltinti gerai žinomus iš "Skripalių bylos" Boširovą ir Petrovą dėl sprogimo kariniuose sandėliuose 2014 metais.
"Tai buvo didžiausias išpuolis prieš mūsų teritoriją nuo 1968 metų", — sako Čekijos parlamentas, o vyriausybė reikalauja, kad likusios ES šalys pasmerktų "Rusijos sabotažą" ar net patvirtintų kai kurias naujas sankcijas.
Visa tai vyksta turint omenyje jau kelias savaites besitęsiantį dviejų pagrindinių Vakarų temų vystymą ir Rusijos plakimą — dėl "numatomos Rusijos invazijos į Ukrainą" baimės ir "lėto Aleksejaus Navalno žudymo" kalėjime.
Joanne'a Rowling ir Benedict'as Cumberbatch'as prašo Putino suteikti Navalnui medicininę pagalbą (tarsi kas nors jam jos nesuteiktų), o Emanuelis Makronas siūlo Rusijai paskirti keletą "raudonų linijų", kurių ji neturėtų peržengti (pirmoji vieta, žinoma, Ukraina), tačiau tuo tarpu reikalauja sąžiningo dialogo.
Ne visi atlaikys tokį spaudimą, todėl nenuostabu, kad buvęs Estijos prezidentas Ilvesas labai išsigando ir pasiūlė uždrausti bet kokias keliones iš Rusijos į Europą, tai yra, įšaldyti visas vizas, kad apsaugotų europiečius nuo "nesąžiningos valstybės" agresijos, kaip sako Ilvesas. Na, kaip gali būti kitaip? Galų gale, "ant kortos pastatytas pavojus Europos saugumui. Gana".
Iš tiesų, gana kvailioti, viskas taip paprasta — reikia nuleisti "geležinę uždangą", uždaryti Rusiją ir tuo pačiu priimti Ukrainą į NATO. Juk Ukrainos ambasadorius Vokietijoje neseniai pareikalavo, kad vokiečiai užtikrintų ("kuo greitesnį ir be jokių išlygų") Nezaležnajos patekimą į karinį aljansą, nes "būtent Vokietija turi prisiimti istorinę atsakomybę už fašistų nusikaltimus prieš Ukrainos žmones". Na, taip — tada jūs mus žudėte, o dabar turite saugoti. Nuo ko? Taip, nuo tų pačių rusų, su kuriais tada kovojote. Kas neaišku? Imkite rusų žemes, kol duoda.
Visas šis beprotiškas prieglobstis, be abejo, nėra naudingas Europai — jai jau dabar atėjo tikrai sunkūs laikai (pandemija tik dar labiau sustiprina apleistas problemas), o jai primetamas santykių paaštrinimas su Rusija.
Aišku, ko reikia esantiems už Atlanto: kad artėjančiose derybose tarp Baideno ir Putino (kaip mato Vašingtonas) Amerikos prezidentas galėtų užimti galingojo poziciją, veikti kaip neginčijamas Vakarų pasaulio lyderis. Priešingu atveju bus blogai, juk Putinas jau yra Vakarų suskaldymo meistras (kaip sugebėjo visus įtikinti atlantistai), todėl neturėtumėte suteikti jam pagrindo viešai abejoti, kad Baidenas yra tikrasis viso Atlanto bloko vadovas.
Tačiau realybė tokiems planams nėra palanki — nėra vienybės nei tarp ES, nei su JAV, o pačioje Europoje apskritai nėra lengva. Tačiau ką ten Europoje — svarbiausiose ES šalyse auga prieštaravimai tarp elito. Vokietijos valdančiosios partijos negali nuspręsti, kas po Merkel taps kancleriu; tarp Prancūzijos valdžios auga įtampa, susijusi su nebe iliuzine galimybe, kad nesisteminė Marine Le Pen po metų taps prezidente. Kokia Ukraina, koks Navalnas, kokios "raudonos linijos"?
Esmė net ne daugumos Europos elito (jau nekalbant apie gyventojus) nenoras toliau eiti santykių su Rusija degradavimo keliu — mes kalbame apie problemas jų pačių šalyse, apie problemas ES, kurias reikia spręsti čia ir dabar, nesiblaškant dėl dirbtinai paūmėjusių konfliktų.
Bet neįmanoma nesiblaškyti, juolab, kad vienu metu sukasi kelios temos: Ukraina, Navalnas, "Rusijos žudikai iš GRU Europoje" (iš pradžių jie apnuodijo Skripalius, o štai dabar per klaidą, tai yra, anksčiau laiko jie susprogdino Čekijos sandėlį) — visa tai turėtų būti labai baisu europiečiams ir sukelti natūralią (sankcinę) politikų reakciją.
Tačiau kažkas rodo, kad visos dabartinės pastangos niekur nenuves ir "sprogimas sandėlyje Vrbeticoje" negali būti išpūstas iki "apnuodijimo Solsberyje" lygio. Nei propagandos efekto, nei pasekmių Europos ir Rusijos santykiams — tada Europa vis tiek buvo stipriau prisirišusi prie anglosaksų (labas, "Brexit") ir Trampo baimės (o jei jis tikrai rezga sąmokslą su Putinu prieš ES?).
Dabar Europai beveik neįmanoma siekti, kad sustiprėtų santykiai su Rusija, o proatlantinių ir rusofobiškų jėgų spaudimas Europos elite susiduria su pasipriešinimu ne iš rusofilų, o iš eurocentrinės elito dalies, kuri tikrai nenori prarasti realios situacijos savo šalyse kontrolės vaikydamasi vaiduokliškos kontrolės Ukrainoje.
"Raudonos linijos" dabar nubrėžtos ne Europos rytuose, ypač jos rusiškoje dalyje (o atlantistai vis tiek negalės jų ten nustatyti), bet Vakarų Europos šerdyje.
O jų peržengimas — tiek santykiuose su savo tautomis, tiek su nacionaliniu suverenitetu — yra pavojingas pačiam Europos elitui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.