VILNIUS, balandžio 26 — Sputnik. Na ir naktis! Tradiciniai "Oskaro" apdovanojimai baigėsi didžiuliu siurprizu — pagal Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonijos rezultatus paaiškėjo, kad kinas vis dar gyvas. Apie tai, kokias išvadas galima padaryti iš auksinių statulėlių dalijimo rezultatų — rašo RIA Novosti autorius Jegoras Belikovas.
Liūdni lūkesčiai — optimistinė realybė
Apskritai nebuvo galima dėti didelių vilčių į "Oskarą". Ir tai net ne apie prizą ir jo nuolat mažėjančią įtaką pramonei ir platinimui, o pačiuose filmuose. Praėjusieji metai, kaip žinia, buvo blogiausi istorijoje kino industrijoje. Dauguma žymių kadrų pasirodė transliuojant. Ir jie turi savo atrankos metodus. Tačiau kino teatruose beveik niekas nebuvo rodoma: jie buvo uždaryti mėnesiais ir vis dar neatkūrė savo darbo įprastu režimu visame pasaulyje. Filmų filmavimai taip pat buvo nutraukti.
Iš tiesų, 2020 metų pabaigoje "Oskaras" nesugebėjo įdarbinti bent minimalaus padoraus kandidatų rinkinio. Tačiau paradoksalu, kad pasirodė geriau: nominacijoje tokiu būdu išspausti paveikslėliai, kurių ten niekas nesitikėjo pamatyti. Postdokumentinis filmas "Nomadland", "Minari", "Garsas iš metalo", "Tėvas" — filmai, unikalūs spektakliu. Ir tapo daug įdomiau — labiausiai nuspėjami kino apdovanojimai pasaulyje netikėtai sulaukė intrigos.
Ceremonijoje (dviem valandomis trumpesnėje nei įprasta) sovietinės "Mažoji mėlyna šviesa" stiliumi buvo paskelbti nugalėtojai, kurių vardų niekas nesitikėjo išgirsti. Užsienio lažybininkų analitikai vienu metu neatspėjo nugalėtojų abiejose aktorių nominacijose: vietoj Carey Mulligan ("Perspektyvi jauna moteris") statulėlę pasiėmė Frances McDormand ("Nomadland"), vietoj Chadwick'o Boseman'o — Anthony'is Hopkins'as.
Balsuok arba pralaimėsi
Svarbiausias 2021 metų "Oskarų" bruožas yra tai, kad akademikai, atrodo, balsavo ne už konjunktūrą, ne už svarbias temas, o tiesiog už stiprius filmus. Štai pavyzdys. Neva Chadwick'as Boseman'as ("Juodoji pantera") turėjo būti apdovanotas po mirties už pagrindinį vaidmenį filme "Ma Rainey's Black Bottom".
Ir tai būtų suprantama, nes jis anksti mirė ir neatliko geriausių savo vaidmenų. Bet filmas nebuvo toks nuostabus, todėl pirmenybė suteikta meistrui ir šviesuoliuiu Anthony'iui Hopkins'ui už nuostabų pasirodymą psichologinėje dramoje "Tėvas" (tuo pačiu metu šis nuostabus kūrinys buvo apdovanotas už geriausią scenarijų). Twitter jau piktinasi — pomirtinę statulėlę iš afroamerikiečio atėmė dar gyvas, turtingas, baltaodis ir pagyvenęs konkurentas.
Akademijos potraukio puikiam menui auka tapo geras Aaron'o Sorkin'o filmas "Čikagos septyniukės teismas", kuris, remiantis lažybininkų prognozėmis, nusipelnė kone pagrindinės statulėlės. Ši stipri teismo ir istorinė drama galų gale negavo nė vienos statulėlės, o nominacijų buvo net šešios. Nepadėjo net policijos ir teisminės savivalės tema, kuri buvo aktuali JAV po Džordžo Floido nužudymo.
Ir ta pati situacija yra daugelyje kitų kategorijų (ne visose, bet pagrindinėse — tikrai). Pastaraisiais metais "Oskaras" beveik visiškai virto grynai politinių pareiškimų ir diskusijų platforma. Tačiau 2021 metais viskas pasikeitė — ir laiku. Būtinai reikėjo nominuoti "Nomadland" pagrindiniam "Oskarui". Tai buvo indėlis į viso kino ateitį — štai kodėl.
Trys priežastys pagirti "Oskarą"
Pirma, tokiu būdu Amerikos kino akademija, kurios nariai dešimtmečius buvo kaltinami inertiškomis pažiūromis, nustato permainų laiką — tiek pasaulyje, tiek mene. "Nomadland" yra tikrai nuostabus filmas, tai brošiūra apie skurdžiausių Amerikos visuomenės sluoksnių būklę, eilėraštis apie stiprybę ir norą gyventi bei peizažų albumas, matomas pro namelio ant ratų langą. Norėdami sukurti vaidybinį filmą pagal dokumentinį romaną, kuriame beveik visi veikėjai yra paprasti žmonės, neprofesionalūs, patys vaidinantys aktoriai, turite būti tikras vizionierius, kaip Chloé Zhao. Taigi, "Oskarai" verčia jaunus ir ieškančius kūrėjus išrasti savo filmus, o ne eiti jau išmintais keliais. O tai savo ruožtu ateinančiais metais turės teigiamą poveikį visai pramonei.
Antra, Zhao pripažinimas yra didžiulė pagalba būsimiems kino kūrėjams. Savo pavyzdžiu ši moteris, atradusi savitą stilių, parašiusi scenarijų, režisavusi filmą, o tada redagavusi jį savo rankomis, įrodo, kad galima įveikti bet kokį sisteminį seksizmą Holivude ir susirinkti visus tuos "Oskarus", kurie teisėtai priklauso režisierei.
Trečia, šiandien esame įsitikinę, kad pasaulyje vis dar yra tikrų profesionalų, kurie gana gerai supranta kiną ir gali atrinkti iš jo geriausią skirtingose kategorijose. Negalima neklysti, bet vis tiek.
Tiesą sakant, Amerikos kino akademija jau beveik šimtmetį patiria chaosą, pasirinkdama filmus istorijai: jei jie kam nors padovanojo statulėlę, tai tas žmogus automatiškai lieka įamžintas. Kol pasaulis griuvo prieš mūsų akis, niekas negalvojo, kaip išliks garsūs kino apdovanojimai ir festivaliai. Taigi, jie išgyveno ir parodė, kad bent jau veikia netolimos praeities mechanizmas ir vis tiek galima pasitikėti "Oskaru", jei norite patys pasirinkti geriausius metų filmus. Tai tikrai nuramina.
Jei Amerikos kino akademija susigrąžino aukštą statusą, kurį pastaraisiais metais beveik prarado dėl politinių skandalų, tai pasaulis iš tikrųjų grįžta į įprastas vėžes. Ir visi netrukus galėsime ramiai nueiti pažiūrėti "Oskaro" nominuoto filmo plačiausiame ekrane.