Kalbos apie galimą Rusijos ir JAV prezidentų susitikimą taip sujaudino Europos kremlinologus, kad jie skuba padaryti viską, kas įmanoma, kad tik sutrukdytų šiam susitikimui, o jei nepavyktų — neutralizuotų pasekmes.
Tuo tikslu Europos institucijos savo žiniasklaidos ir propagandos ištekliams generuoja įvairias "tamsias istorijas", bandydamos primesti absoliučiai antirusišką požiūrį, nepaliekantį erdvės jokiam manevrui.
Praėjusią savaitę pasižymėjo Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetas ir Didžiosios Britanijos mokslinių tyrimų laboratorija "Chatham House" (Karališkasis tarptautinių santykių institutas) — dvi įstaigos, kurios jau seniai bando atgaivinti šaltojo karo metodus. Komitetas surengė posėdį, kuriame aptarė "ilgalaikę Europos Sąjungos strategiją Rusijos atžvilgiu". Kalbėjo žinomi "ekspertai Rusijos klausimais" pavyzdžiui, buvęs Moldovos užsienio reikalų ministras Niku Popesku (Nicu Popescu).
O kaip neva iš Rusijos kaip "ekspertą" jie pakvietė Rusijos opozicijos atstovą Vladimirą Milovą, kuris pabėgo į Europą. Kas visada stebina tokiose "ekspertų diskusijose", vykstančiose Europos Parlamento erdvėje, tai visiškas jokios alternatyvios nuomonės nebuvimas.
Tas pats Milovas pastaraisiais mėnesiais ne kartą pristatė savo "pranešimus". Tačiau, atrodytų, jei iš tikrųjų stengiatės sukurti objektyvią nuomonę, norite suprasti valstybės, kurią aptariate, logiką ir argumentus, galite pakviesti šios valstybės atstovą ar bent jau ką nors iš tų, kurie, jūsų manymu, yra savo nuomonės atstovai.
Tačiau Europos Parlamentas ir objektyvumas nėra lygiagrečios kategorijos. Tad komiteto rekomendacijos, atsižvelgiant į šio susitikimo rezultatus, buvo parengtos jam įprasta dvasia — kaltinant Maskvą dėl visų bėdų.
Parlamentarai priminė "penkis pagrindinius Rusijos sulaikymo principus", patvirtintus dar 2016 metais. Ir apskritai jie pakartojo daugelį tų antirusiškų rekomendacijų ES vadovybei, kurias balandžio pabaigoje jau priėmė Europos Parlamentas, įskaitant Rusijos atjungimą nuo SWIFT bankų sistemos ir "Nord Stream-2" statybų sustabdymą.
Kito dokumento "akcentas" buvo artėjančių Valstybės Dūmos rinkimų nepripažinimo idėja, provokuojamo šaltinio "Bellingcat" naudojimas kaip teisėto ES sankcijų politikai pateisinti, televizijos kanalo "Laisva Rusija" sukūrimas (matyt, jo pavadinimas ne šiaip sau sutampa su fondo, kurio veikla nepageidaujama Rusijos teritorijoje).
Tarp standartinių kaltinimų Kremliui buvo nepagrįstų pranešimų apie "Rusijos kišimąsi į Vakarų rinkimus", tačiau čia pat buvo raginama palaikyti "demokratinę visuomenę Rusijoje" ir tiesiogiai kištis į Rusijos rinkimus.
Parlamentarai šiame požiūryje nepastebėjo jokių prieštaravimų. Dokumento rengėjai pataria priimti "sėkmingos Rytų partnerystės šalių plėtros palaikymo strategiją", kad jos būtų "įkvepiantis pavyzdys Rusijos žmonėms". Jei atvirai, užduotis skamba kuklokai tarp tų globalių "Maršalo planų", kuriuos pagrindinis rezoliucijos autorius Andrius Kubilius neseniai pasiūlė Ukrainai arba Baltarusijai.
Iš pradžių paaiškinčiau jam, kas nutiko toms dešimtims milijardų eurų, kuriuos jis pažadėjo Ukrainos plėtrai 2017 metais, būdamas dar Lietuvos ministru pirmininku. Be abejo, šios šalies "sėkmės istorija" per pastaruosius metus bus geras pavyzdys, "įkvėpsiantis Rusijos žmones". Bet jūs patys suprantate, kad tie tušti pažadai jau pamiršti, atėjo eilė naujoms epinėms programoms.
Tuo tarpu pateiktame dokumente, kurį EP gilumoje sukūrė Lietuvos projekcininkas, vis dar remiamamasi "prielaida, kad Rusijos žmonės gali paversti savo šalį demokratija", ir laukiama staigių pokyčių Vladimirui Putinui pasitraukus iš prezidento posto.
Šia prasme savotiškų "tamsių planų" iš Chatham'o sudarytojai smarkiai prieštarauja Europos parlamentarams. Tai yra, jie tiki, kad rusai iš prigimties visada bus antivakarietiški, nesvarbu, kas bus prie valstybės vairo. Tai yra, pasak britų analitikų, karas tarp Vakarų ir Rusijos bus amžinas
Reikėtų pažymėti, kad "Chatham House" daugiau nei šimtmetį išliko autoritetinga struktūra ne tik europiečiams. Daugelis gerbiamų Rusijos ekspertų ne kartą dalyvavo šios institucijos posėdžiuose ir tada žavėjosi uždaruose šio klubo renginiuose išsakytos nuomonės pliuralizmu — tai ne Europos Parlamentas, kuris nėra vieta diskusijoms, kai kalbama apie Rusiją.
Tačiau užkulisinės kalbos yra vienas dalykas, ir, kaip matome, visai kas kita — dokumentai, kuriuos plačiam naudojimui surašė paties "Chatham House" analitikai.
Tai ne pirmas viešas britų pranešimas apie Rusiją. 2015 metais jų ataskaita "Rusijos iššūkis" sukėlė sensaciją, kurioje buvo raginama atsisakyti Maskvos "sutramdymo politikos". Tada Rusijos analitikai dokumentą pavadino nauja "Fultono" kalba, tariamai pradėjusia dar vieną šaltąjį karą.
O dabar, praėjus šešeriems metams, pasirodo dar vienas kūrinys apie Rusiją, ir ekspertai vėl jį vadina "lūžio tašku, panašiu į naują Fultono kalbą". Tai yra, reikia manyti, kad tai jau "Fulton 3.0." Tiesa, jei palyginsime naująją ataskaitą su ankstesniąja, tai galima pajusti greitą naujai nukaldintų Didžiosios Britanijos čerčilių, prie kurių buvo pridėti Džordžo Sorošo remiamų Ukrainos struktūrų vietiniai gyventojai, degradaciją.
Neatsitiktinai sąvoka "tamsios istorijos" buvo vartojama aukščiau, nes pagrindinis šio dokumento tikslas yra instrukcija, kaip "teisingai" aprašyti Rusijos temas Vakarų žiniasklaidoje ir kokių "prorusiškų mitų" reikėtų vengti.
Toks "vėlesnis juodosios magijos seanso atskleidimas". Kai kurie "apreiškimai" atrodo labai vaikiški ir akivaizdžiai neatitinka pirmykščių britų ekspertų lygio. Pavyzdžiui, teiginys "Krymas visada buvo Rusijos" priskiriamas atskiriems "mitams".
Akivaizdu, kad "Chatham House" analitikai dėjo daug pastangų, jog sužinotų, kad Krymas iš tikrųjų Rusijai priklausė "viso labo168 metus", prijungtas 1783 metais. "Viso labo", tiesą sakant! Net nenurodysime aritmetinių klaidų (iš tikrųjų Krymas buvo Rusijos dalis daugiau nei du šimtmečius, o Ukraina — dar ilgiau).
Tačiau sprendžiant iš pranešimo autorių logikos, matyt, jie mano, kad daugiau nei pusantro amžiaus trukęs konkrečios teritorijos priklausymas konkrečiai valstybei negali būti jų vienybės pagrindimas. Noriu tik paklausti britų: ką daryti su Gibraltaru, prijungtu prie jų karalystės tame pačiame šimtmetyje, o juo labiau su Folklandu, kurį jie apskritai užėmė 1834 metais.
Su tokiu pat užsidegimu ataskaita paneigia "mitą", kad ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai yra viena tauta. Iš tikrųjų, teigia autoriai, Ukraina ir Baltarusija "turi stipresnes europines šaknis, nei Kremlius išdrįsta pripažinti". Ir jei koks nors Rusijos mokslinių tyrimų centras parašytų, kad škotai turi stipresnes europines šaknis (atsižvelgiant į jų regiono norą likti Europos Sąjungoje), Londonas iškart apkaltintų Rusiją "istorinės tiesos iškraipymu" ir bandymu įkalti pleištą į Didžiosios Britanijos vienybę.
Beje, ypač smagu girdėti britų analitikų kaltinimus dėl kenkimo "bendroms Europos institucijoms". Taip, užrašykime: būtent Rusija sugriovė Europos Sąjungos vienybę, o ne "Brexit". Pagrindinės "Chatham House" rekomendacijos virsta beveik visiškos Rusijos izoliacijos įvedimu — sustiprinti sankcijas, nutraukti dialogą, atimti iš Rusijos saugos diržą, diskredituoti Maskvos veiksmus ir pan.
Be to, vertinant antivakarietiško Rusijos valstybės pobūdžio pripažinimą, ši politika turėtų būti amžina. Tiesa, sakydami "A", britai susigėdo pasakyti "B": vadovaujantis jų argumentais, pagrindinis Vakarų politikos tikslas turėtų būti visiškas Rusijos valstybės sunaikinimas.
Galima būtų numoti ranka į šiuos "tamsių istorijų" kūrėjus iš analitinių struktūrų, užsikrėtusių rusofobijos virusu, gelmių — kiek jų buvo, kiek jų dar bus. Tačiau patirtis rodo, kad tas istorijas akimirksniu perima daugelis Vakarų žiniasklaidos priemonių.
Kone iškart po šių ataskaitų paskelbimo "Financial Times" paskelbė profesorės Lilijos Ševcovos (taip pat daugelį metų palaikiusios ryšius su "Chatham House") straipsnį, parašytą visiškai ta pačia dvasia: Rusija yra pasaulio provokatorė, "geopolitinis Alfredas Hičkokas", Vakarų susitaikymas su Maskva iš esmės yra neįmanomas, o bandymai tai padaryti yra neproduktyvūs.
Atviras pranešimas Džo Baidenui prieš galimą susitikimą su Vladimiru Putinu. Iš viso to galima daryti vienareikšmišką išvadą: artimiausiu metu matysime antirusiškos retorikos suintensyvėjimą Vakarų žiniasklaidoje ir bandymą pagaliau mesti pasaulį į naują šaltąjį karą.
Tačiau, sprendžiant iš "mitų", kuriuos pasitelkęs bando kovoti "Chatham House", šiame mechanizme kai kas vis dar neveikia. Žvelgiant į vaikišką "Fultono" kalbos analizės lygį, belieka sutikti su viena svarbia šios ataskaitos išvada: Vakarai turėtų stengtis didinti ekspertų profesionalumą Rusijos klausimais. Antraip kitose ataskaitose Europos Parlamentas ir "Chatham House" ne apsiribos klausimu "kieno Krymas?", bet pereis prie rusiškų barščių mito dekonstravimo. Priešingu atveju, geležinė uždanga visiškai neužsidarys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.