VILNIUS, gegužės 22 — Sputnik. Kai kurie mokslininkai mano, kad pirmieji gyvi organizmai Žemėje atsirado prieš 4 milijardus metų. Tuo metu mūsų į planetą atsitrenkė milžiniški rieduliai, skriejantys iš kosmoso.
Tačiau gyvenimas vis tiek nepasibaigė. Per visą savo istoriją Žemė patyrė daugybę kataklizmų. Supernovos sprogimai, asteroidų smūgiai, milžiniški ugnikalnių išsiveržimai, staigūs klimato pokyčiai — visos šios siaubingos nelaimės sunaikino begales gyvybės atmainų. Kartais šie visuotiniai ir pasikartojatys kataklizmai netgi beveik visiškai sunaikino didžiąją dalį gyvųjų organizmų Žemėje. Nepaisant to, gyvenimas tęsiasi: vėl atsiranda naujų rūšių, ir viskas vėl kartojasi.
Taigi, kas turi atsitikti, kad gyvybė visiškai išnyktų? Apie tai rašoma JAV leidinio Astronomy straipsnyje.
Nepaisant to, kad žmonija pasirodė stebėtinai silpna ir gležna, nėra taip lengva padaryti mūsų planetą visiškai be gyvybės. Ir vis dėlto žemiau pateikta keletas galimų apokaliptinių įvykių, kurie neatšaukiamai gali sunaikinti visą gyvybę Žemėje, o pastarasis scenarijus greičiausiai neišvengiamas.
Viso, kas gyva, žūtis dėl susidūrimo su asteroidu
Prieš 66 milijonus metų miesto dydžio asteroidas nukrito į Meksikos įlanką. Todėl dinozaurams ir daugumai kitų gyvų organizmų, kurie tuo metu gyveno Žemėje, žaidimas, kaip sakoma, buvo baigtas. Ir nors iki protėvių pasirodymo dar buvo labai toli, susidūrimas su asteroidu pasirodė bene svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje.
Jei ne ta katastrofa, Žemėje ir toliau dominuotų dinozaurai, o žinduoliai liktų vegetuoti jų šešėlyje. Tačiau gali pasirodyti, kad ateityje tokios atsitiktinės nelaimės ne visada bus palankios, nes asteroidas yra visos žmonijos mirtis. Laimei, vargu ar tai įvyks artimiausiu metu. Sprendžiant iš kosminių objektų susidūrimo su Žeme geologinių duomenų, kaip tikina NASA ekspertai, maždaug kas 100 milijonų metų į Žemę krenta didelis asteroidas.
O susidūrimai su mažesniais asteroidais vyksta nuolat. Yra net duomenų, kad per pastaruosius kelis tūkstantmečius kai kurie žmonės galėjo mirti nuo mažų meteoritų poveikio. Bet kokia tikimybė, kad Žemė kada nors susidurs su pakankamai masyviu asteroidu, kad būtų sunaikinta visa mūsų planetos gyvybė?
Skaičiavimai, paskelbti žurnale "Nature" dar 2017 metais, rodo, kad tam reikės tikrai gigantiško kosminio kūno. Kad visa gyvybė Žemėje būtų sunaikinta, būtinas smūgis, dėl kurio visos jūros ir vandenynai tiesiogine prasme išgaruotų. Tokį galingą smūgį gali suduoti tik tokie asteroidai kaip Pallas ir Vesta, didžiausi Saulės sistemoje.
Yra duomenų, kad Žemės planeta savo gyvenimo pradžioje buvo pažeista susidūrus dideliam planetoidui, vadinamam "Tėja". Tačiau šiais laikais tokių didelių kosminių objektų smūgiai yra labai mažai tikėtini.
Mirtis dėl deguonies netekimo (deoksigenacijos)
Norėdami įsivaizduoti, kokia yra pasaulinė katastrofa, pakeitusi Žemės veidą, turime pažvelgti į tolimą praeitį. Beveik prieš 2,5 milijardo metų dėl vadinamosios "deguonies katastrofos" Žemėje atsirado gyvybei tinkama atmosfera, nuo kurios priklauso visa, kas gyva.
Cianobakterijų, kartais vadinamų mėlynai žaliais dumbliais, atsiradimas užpildė Žemės atmosferą deguonimi. Dėl to susiklostė sąlygos, kuriomis galėtų gyventi daugialąstės gyvybės formos, o gyvos būtybės, kaip ir žmonės, galėtų kvėpuoti.
Tačiau vyksta ir priešingi procesai: dėl šių priežasčių greičiausiai prieš 450 milijonų metų įvyko įvykis, kuris buvo vadinamas "Ordoviko ir Silūro išnykimu" — tai viena didžiausių mirtinų katastrofų Žemėje. Tuo metu mūsų planetoje staiga sumažėjo deguonies koncentracija, tai tęsėsi kelis milijonus metų. Kokia buvo tokio ekstremalaus įvykio priežastis? Faktas yra tas, kad Ordoviko laikotarpiu visi dabar išsibarstę žemynai priklausė vienam masyvui, vadinamam Gondvana.
Įvairios sausumos gyvybės formos vis dar gyveno vandenynuose, tačiau pradėjo pasirodyti sausumos augalai. Tada, artėjant Ordoviko laikotarpio pabaigai, Gondvanos superkontinentas dėl staigių klimato pokyčių buvo padengtas ledynais. Šio visuotinio įšalo pakako, kad viskas išmirtų.
Tačiau tada, smarkiai sumažėjus deguonies kiekiui, prasidėjo antroji — greitesnė — gyvųjų organizmų išnykimo stadija. Mokslininkai randa dirvožemio mėginiuose, surinktuose skirtingose Žemės rutulio vietose, jūros dugne, įrodymų, kad tokie dramatiški pokyčiai vyko tolimoje praeityje.
Kai kurie ekspertai mano, kad radikalių vandenynų sluoksnių savybių pasikeitimo priežastis, kuriai būdinga jų pačių specifinė temperatūra ir tokių elementų kaip deguonis koncentracija, buvo ledyniniai masyvai.
Nepaisant to, tiksli deguonies koncentracijos sumažėjimo priežastis tebėra diskusijų dalykas. Kai kuriais vertinimais, per masinį Ordoviko ir Silūro gyvų organizmų išnykimą Žemėje galiausiai mirė daugiau kaip 80 procentų visų gyvybės formų.
Taigi, deguonies išnykimas galėjo įvykti ir anksčiau, bet ar šis įvykis gali pasikartoti? Neseniai žurnale "Nature Communications" paskelbtame straipsnyje mokslininkai bandė padaryti hipotetinį palyginimą su šiandiena. Jų nuomone, šiuo metu vykstanti klimato kaita jau daro įtaką deguonies koncentracijos sumažėjimui žemės vandenynuose, grasindama gyvų jūrų organizmų išnykimui.
Mirtis dėl gama spindulių pliūpsnio
Net jei staigi visuotinio atšalimo banga išprovokavo masinį gyvųjų organizmų išnykimą, kokia buvo šio reiškinio priežastis? Per daugelį metų daugelis astronomų spėjo, kad kaltas gali būti koks nors galingas gama spindulių pliūpsnis.
Gama spindulių pliūpsniai yra paslaptingi reiškiniai, kurie greičiausiai yra stipriausi ir galingiausi visatoje; astronomų teigimu, šie pliūpsniai įvyksta dėl supernovos sprogimų. Tačiau (laimei) žmonijai dar neteko stebėti tokio blyksnio pakankamai arti Žemės. Iki šiol šis reiškinys buvo pastebėtas tik kitose galaktikose.
Bet jei kažkas panašaus įvyks Paukščių Tako platybėse, kaip tikriausiai nutiko praeityje, tada visa gyvybė Žemėje užges. Gama spindulių pliūpsnis, nukreiptas mūsų kryptimi, trunka tik dešimt sekundžių, tačiau per tokį trumpą laiką jis sugebėtų sunaikinti bent pusę Žemės ozono sluoksnio.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius žmonija padarė tokią išvadą: net ir palyginti nedidelė žala ozono sluoksniui gali sunaikinti natūralią mūsų planetos apsaugą nuo saulės ir dėl to sukelti rimtų pasekmių. Sunaikinus pakankamai didelius ozono kiekius, mitybos grandinės gali nukentėti ir dėl to gali išnykti daugybė gyvų organizmų.
Gama spindulių pliūpsniai gali visiškai sunaikinti visas viršutiniuose pasaulio vandenynų sluoksniuose gyvenančias gyvybės formas, kurios šiuo metu gamina nemažą kiekį deguonies, kuris vėliau patenka į Žemės atmosferą. Be to, gama spinduliai skaido deguonį ir azotą atmosferoje, kad susidarytų azoto dioksidas, geriau žinomas kaip smogas.
Dėl to smogas apgaubs visą Žemę ir užkirs kelią saulės spindulių prasiskverbimui, sukeldamas naują ledynmetį pasauliniu mastu.
Saulės mirtis
Nė vienas iš aukščiau aprašytų katastrofiškų scenarijų, keliantis mirties grėsmę visoms gyvoms būtybėms, negali būti lyginamas su likimu, kuris laukia pačios Žemės planetos. Nepriklausomai nuo to, ar ateityje įvyks gama spindulių pliūpsnis, ar ne, vis tiek, praėjus maždaug milijardui metų, dauguma gyvų Žemėje esančių organizmų galiausiai mirs nuo deguonies trūkumo.
Ši informacija pateikta kitame tyrime, paskelbtame žurnalo "Nature Geoscience" kovo mėnesio numeryje. Mokslininkų teigimu, deguonies kupina atmosfera anaiptol nėra pastovi, bet kintama vertė: maždaug po milijardo metų dėl Saulės aktyvumo deguonies koncentracija atmosferoje smarkiai sumažės iki lygio, kuris buvo prieš prasidedant "deguonies katastrofai".
Tyrimo autoriai, derindami įvairius matematinius modelius (klimatinius ir biogeocheminius), tiksliai sužinojo, kaip atmosfera pasikeis Saulei senstant ir netenkant vis daugiau energijos.
Mokslininkai nustatė, kad galiausiai ateis momentas, kai visas anglies dioksidas Žemės atmosferoje sunyks. Dėl to visi augalai ir kiti organizmai, kurie gamina deguonį ir gyvena fotosintezės būdu, išnyks.
Žemėje nebus pakankamai gyvų organizmų, galinčių palaikyti deguonies koncentracijos lygį atmosferoje, kuris yra būtinas žmonėms ir gyvūnams. Tikslus šios epochos laikas ir trukmė (o deguonies išnykimo procesas gali trukti tik 10 tūkstančių metų) priklauso nuo daugelio skirtingų veiksnių. Bet galų gale, tyrimo autoriai teigia, kad ši katastrofa neišvengiama Žemės planetai. Laimei, žmonija turi dar milijardą metų, kad ką nors sugalvotų.