Kad ir keista, ir Lietuvos, ir Vakarų sisteminėje žiniasklaidoje vaizduojamas "kovotoju už demokratiją" bei "kruvinojo diktatoriaus auka". Tačiau kas jis yra iš tikrųjų?
Į šį klausimą iš dalies atsako prieš kurį laiką "Delfyje" pasirodęs straipsnis. Ir ten, žinoma, viskas atitinka aukščiau nurodytas klišes, t. y.,kad Protasevičius tėra tiktai "laisvės ir demokratijos" ištroškęs žurnalistas. Manyk, "padorus", "civilizuotas" vakarietiško kirpimo liberalas...
Romanas Protasevičius — pronacistinis veikėjas
Bet faktai sako ką kita: taip, Protasevičius, kaip ir kiti "maidanininkai", – neabejotinai provakarietiškas. Tačiau ir "Delfis", ir kitos sisteminės MIP nutyli kitą, iš esmės fašistinį šio "demokrato" asmenybės aspektą...
O būtent tai, kad 26 metų Protasevičius turi, kaip tokiam jaunam žmogui, gana ilgą bei spalvingą politinę biografiją, prasidėjusią dar 2011 metais, šiam įstojus į "Jaunimo frontą" — sukarintą nacionalistinę organizaciją, kurios ideologija mažai kuo skiriasi nuo Pabaltijo bei Ukrainos neofašistinių grupuočių.
Tad tikriausiai nekeista, kad 2013 metų gale Protasevičius jau dalyvauja Ukrainos maidane, o 2014 m., profašistiniam perversmui laimėjus, įsijungia į atvirai nacistinį Donbase siautėjusį "Azovo" batalioną (tai — atseit "savanorių", bet faktiškai Ukrainos oligarchų, kaip antai žydų tautybės Igorio Kolomojskio, finansuotas samdinių būrys, jungiantis neonacius iš skirtingų Europos kampų). Netgi JT Žmogaus teisių komitetas "Azovą" kaltina vietinių gyventojų plėšimais, kankinimais. Na, bet kaip matyti iš Lietuvos sisteminių MIP (ir "Delfio", ir anksčiau "15 min" dirbusio Dovydo Pancerovo) publikacijų — mūsų "padoriai" publikai visa tai ir gera, ir gražu...
Į Baltarusiją Protasevičius grįžo tik 2017 m., kur iš ES pradėjo gauti Vaclavo Havelo stipendiją, skirtą provakarietiškiems, atitinkamos pakraipos MIP karjeros siekiantiems jauniems žurnalistams. 2018-2019 m. jis dirbo Lietuvos ir Lenkijos finansuojamame "Euroradio" bei konkrečiai CŽV kuruojamame propagandos Rytų Europai projekte — "Radio svoboda"*.
Ir, aišku, 2020 metais Protasevičius aktyviai dalyvavo Baltarusijoje vykusiuose neramumuose, kaip pagrindinis protestus koordinavusio "Nexta" kanalo redaktorius. Taigi, jis veikė kaip organizatorius. O dabar, gyvendamas politinėje emigracijoje, yra vienas iš apsišaukėlės Baltarusijos "vadovės" Svetlanos Tichanovskajos pagalbininkų (dėl ko yra spėjama, kad jis galėtų turėti konkrečios informacijos apie šių metų gegužės 9 d. planuotą pasikėsinimą į prezidentą Lukašenką).
Iš esmės, viskas čia nuoseklu ir dėsninga: juk neonacių ir liberalų tandemas — vienas pagrindinių JAV-NATO-ES režisuojamų "spalvotųjų revoliucijų" komponentų, kurio po Ukrainos įvykių paneigti jau niekaip nebeįmanoma.
Tiesa, šis, t. y. neonacizmo, momentas Vakarams ne itin parankus, nes diskredituoja jų pretenzijas į vadinamąsias "demokratijos vertybes"... Todėl ir Protasevičiaus — kartu ir provakarietiško, ir pronacistinio veikėjo atveju — kaip tik įmanoma yra nutylimas.
Dėl Protasevičiaus sulaikymo
Aptarimo reikalauja ir patsai Protasevičiaus sulaikymo faktas. Ne tik dėl to, kokį ažiotažą šitai sukėlė Vakaruose, bet ir dėl geopolitinių šio įvykio padarinių...
Objektyvesniems stebėtojams šiuo atveju akivaizdu, kad Vakarai begėdiškai taiko dvigubus standartus: antai 2013 m., kai Austrijoje buvo nutupdytas tuomečio Bolivijos prezidento Evo Moraleso lėktuvas pamanius, kad jame galimai skrenda Rusijoje politinį prieglobstį radęs amerikiečių disidentas Edvardas Snoudenas, nei iš sisteminės žiniasklaidos, nei vadinamojo "laisvojo" pasaulio elito nebuvo nė menkiausio cyptelėjimo apie žmogaus teisių ar pan. pažeidimus.
Tačiau logika buvo viena ir ta pati: konkreti valstybė (tada — Austrija, dabar — Baltarusija) pasinaudojo savo teise sustabdyti per jos oro erdvę skrendantį orlaivį. Skirtumas čia tik vienas: kai ieškoma žmogaus, demaskavusio ir CŽV, ir Jungtinių Valstijų valdžios nusikalstamus, antiliaudinius veiksmus — visos priemonės pateisinamos; tuo tarpu, kai ieškomas Vakarams parankus, o tiksliau, jiems tarnaujantis veikėjas — tada jau didžiausias skandalas...
Tuo tarpu Protasevičiaus incidentas turėtų tik dar labiau suartinti Baltarusiją su Rusija, Lukašenką su Putinu: iki 2020 m. daugiau mažiau sėkmingas "Batkos" oportunistinis laviravimas tarp Rytų ir Vakarų nebeveikia, porą dešimtmečių besitęsusi Baltarusijos idilija vienaip ar kitaip, bet baigiasi. Vienokia ar kitokia integracija jau objektyviai neišvengiama, klausimas tik vienas: ar į Vakarus, ar į Rytus?
Ukrainos atvejis aiškiai parodo, ką reikštų vakarietiškasis kelias: galutinį šalies nustekenimą ir masinę emigraciją į Lenkiją. Iš tiesų, JAV imperialistiniams interesams regione šis variantas būtų parankiausias: Rytų Europoje, anot politologo Andrejaus Fursovo, Vakarai siekia formuoti Žečpospolitą-2, kaip antirusišką buferį su Baltarusija kaip NATO poligonu. Pačiai Baltarusijai, kaip tautai ir valstybei, toks scenarijus, žinoma, pragaištingas.
Belieka kelias į Rytus, kuriam objektyvias prielaidas sudaro ir formaliai galiojanti sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės sutartis, ir glaudūs ekonominiai tarpusavio ryšiai. Ir tai — vienintelė alternatyva Baltarusijos pražūčiai. Šiuo požiūriu, viskas sueina ir į Lukašenkos bei patriotinės Baltarusijos visuomenės, ir, be to, į Vladimiro Putino, kaip Rusijos lyderio, politinę valią.
Lietuvos reakcija — kaip Amerika pasakys, taip ir darysime...
Lietuvos reakcija į Protasevičiaus sulaikymą, kaip matyti, itin karšta: ir Nausėda, ir Landsbergis, ir Seimo nariai, žodžiu, visas politinis elitas daugiau mažiau vieningai pasmerkė šį Baltarusijos "akibrokštą"...
Pažymėtina tik ta aplinkybė, kad iš pradžių, vos sužinojusi apie patį faktą (kad "Ryanair" lėktuvas nutupdytas Minske ir t. t.), Lietuvos URM iš karto skambino į Vašingtoną — ir šito net neslepia... Tad ką gi, reikėjo palaukti šeimininko komandos: kaip Amerika pasakys — taip ir darysime... Tokia jau ta lietuviška užsienio politika...
Be to, įdomu, kad Seime dėl to, kaip vertinti Protasevičiaus sulaikymą, balsuota beveik vienbalsiai (susilaikė tik vienintelis LŽVS deputatas — Valius Ąžuolas). Ir visi "nesisteminiai" parlamentarai — ir Mindaugas Puidokas, ir Petras Gražulis, ir kiti — rezoliuciją palaikė. Analogiškai laikėsi ir kiti, neparlamentiniai, bet taipogi "nesisteminiai" veikėjai: pradedant Gorodeckio tautininkais ir baigiant V. Radžvilo "Nacionaliniu susivienijimu" — šia prasme, nacionalistiniai "antisistemininkai" ir jų kritikuojamoji "Sistema" — vieningi.
Šiaip ar taip, šių lietuviškų veikėjų šūkaliojimai Baltarusijos situacijai lemiamos reikšmės neturės. Šiuo požiūriu, "šunys loja — karavanas eina". Vis dėlto, klausimas dėl Baltarusijos ateities toli gražu neišspręstas ir todėl atviras. Kaip atrodys jo sprendimas, parodys tik laikas ir patys baltarusiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
* Žiniasklaidos priemonė, Rusijoje pripažinta užsienio agentu