Tiesa, tam prireiks labai svarių argumentų — šalyje jau nesvajojama apie daugiavaikes šeimas. Turėti daug vaikų virsta turtingųjų privilegija. Tačiau didelei ekonomikai reikia daug išteklių, rašo RIA Novosti autorė Sofija Melničiuk.
Spąstai kinams
Motina, tėvas ir trys vaikai — taip KKP Centrinio komiteto politinis biuras dabar mato kinų šeimą. Dekretas buvo priimtas Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse. Naujoji politika turėtų užkirsti kelią tautos senėjimui — problemui, su kuria susidurė daugelis valstybių. Vaikų KLR jau kurį laiką yra mažiau nei pagyvenusių žmonių.
Tuo pačiu metu šalyje yra tiek daug žmonių, kad vien jų perskaičiavimui organizuoti prireikė maždaug septynių milijonų žmonių. Kiekvienas turėjo surinkti informaciją apie 250 piliečių. Pirmą kartą surašymų istorijoje — o jų buvo septyni — kinai galėjo užsiregistruoti specialioje programoje. Kaip rezultatas jų buvo suskaičiuota 1,411 mlrd.
Gyventojų skaičius nuolat augo penkis dešimtmečius ir, kaip tikisi valdžia, pradės mažėti 2022 metais. Gimstamumas pasiekė minimalų lygį nuo 1961 m., kai šalyje siautėjo badas.
Kinija pateko į vadinamąsias žemo vaisingumo spąstus: vis daugiau pagyvenusių žmonių, kurie netrukus gali tapti našta ту tokiam gausiam jaunų žmonių skaičiui. Dauguma moterų gimdo po vieną vaiką. Šaliai su vidutiniu pajamų lygiu, kaip KLR, norma — 1,9. Perlaužti situaciją nėra lengva. Kad išvengtų krizę, valdžia palaipsniui švelnina demografinę politiką.
Negimstamumo politika
Mao Czedunas ragino gimdyti daugiau mažų revoliucionierių, ir kinai uoliai vykdė Didžiojo vairininko nurodymus. Tačiau po jo mirties naujoji vadovybė pasiryžė reformoms, kurias itin sunku įgyvendinti per daug apgyvendintoje valstybėje.
Todėl nuo 1979 metų šalis gyveno pagal principą "Viena šeima — vienas vaikas", kuris, tiesa, nebuvo taikomas tautinėms mažumoms. Gyventojų skaičius ir toliau didėjo, tačiau lėčiau. Buvo suskaičiuota, kad kaip rezultatas negimė 400 milijonų kinų. Už tai buvo sumokėta didelė kaina.
Sutuoktiniai stovėjo eilėje už vaiką, už plano pažeidimą — bauda. Dar blogiau — moterys dažnai buvo priverstinai siunčiamos abortui ar sterilizacijai. Vietos valdžia rengė nėščių moterų patikrinimus, ir "neeilinės" kartais slėpdavosi miške.
Gimusieji virš plano nebuvo registruojami, kad nemokėtų baudos. Susikūrė visa vadinamųjų vaikų vaiduoklių karta. Jie negalėjo eiti į mokyklą, gauti leidimą gyventi ir medicininę priežiūrą, rasti oficialų darbą. Ir tai dar pavydėtinas likimas — sūnūs kaip įpėdiniai ir būsima tėvų parama buvo vertinami aukščiau, naujagimės mergaitės kartais būdavo nužudomos. Genderinis perkrypimas vis didėjo.
Valdžia uždraudė gydytojams pranešti tėvams busimo vaiko lytį, kad motinos nesusigundytų pasidaryti abortą. Dabar KLR 100 mergaičių tenka 105–110 berniukų, priklausomai nuo provincijos.
Tėvų ir senelių išlepintos atžalos virto "mažaisiais imperatoriais". Didžioji problema buvo ne tik visko leistinumas, kuriuo jie naudojosi, bet ir vaikų nutukimo epidemija. Atsirado net specialios vasaros stovyklos, kur tėvai siuntė savo vaikus numesti svorio.
Sužlugdytas kūdikių bumas
Vystantis ekonomikai tapo akivaizdu, kad vieninteliai šeimos įpėdiniai nesugeba aprūpinti savo tėvų ir senelių. 2016 metais KLR vadovybė panaikino kai kuriuos apribojimus ir leido šeimoms turėti du vaikus.
Gimstamumas šoktelėjo, bet iškart ėmė mažėti. Tada šalis įvedė privalomus 30 dienų "atvėsimo laikotarpius" prieš skyrybas, valdžia organizuoja renginius pažintims. Partijos kadrai turėjo rodyti pavyzdį masėms ir pagimdyti antrą vaiką.
Kol kas be įpatingų pasisiekimų — kartu su ekonomine situacija keičiasi ir požiūris į gyvenimą, ir tradicinės gausios šeimos ten jau nėra. Kinai tapo labiau išsilavinę, stengiasi daryti karjerą, rečiau tuokiasi ir dažniau išsiskiria. Vis daugiau jaunų porų laikosi formulės "dvi pajamos, nulis vaikų". Sužinojusi apie antrąjį nėštumą, daugelis kinių moterų nusprendžia pasidaryti abortą — vaikas apsieina per brangiai.
Tokiuose dideliuose miestuose, kaip Šanchajus, šeima vidutiniškai išleidžia 78 tūkst. juanių (11,5 tūkst. dolerių) vienam vaikui per metus. Geras vaikų darželis, prestižinė mokykla, auklėtojai (o konkurencija švietimo įstaigose yra milžiniška) per metus kainuos 2,5 milijono juanių (beveik 400 tūkstančių dolerių).
Seni ir turtingi
Vis dėlto Kinijos populiaciją negalima pavadinti sena. Vidutinis amžius — 38,8 metų, tik aštuoniais mėnesiais vyresnis už vidutinį amerikietį. Darbingų 15–59 metų žmonių visgi yra dauguma — 63 proc. Beveik kas penktas yra "60 plius", vaikų iki 14 metų šiek tiek mažiau.
Kai kurie ekspertai nusiteikę optimistiškai. Taip, populiacija sensta, bet vis tiek turi šansą tapti sena ir turtinga.
Pagrindinė valdžios baimė yra ta, kad tam tikru metu nepakaks darbuotojų, kad pamaitintų pusantro milijardo. Tačiau nėra faktas, kad orus kinų gyvenimas ir toliau priklausys nuo fizinio darbo. BVP augimas vis labiau susijęs su investicijomis ir kitais veiksniais, nurodo tyrėjai.
Daug svarbiau yra padidinti produktyvumą. Tai įmanoma didinant vidurinių mokyklų ir universitetų absolventų skaičių, keliant pensinį amžių ir plačiai naudojant dirbtinį intelektą bei kitas pažangias technologijas. Kitaip tariant, būtina gerinti gyventojų "kokybę". Ir ateinančiais metais Pekinas turės sugalvoti, kaip apeiti demografinius spąstus ir suteikti žmonėms orią senatvę, kuri neatsiguls našta ant jaunų žmonių pečių.