Prieš kurį laiką nauja socialdemokratų pirmininke buvo išrinkta europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, kuri nugalėjo "senos gvardijos" atstovą Juozą Oleką. Tiesa, negalima teigti, kad pati Blinkevičiūtė yra "naujos kartos" socdemų lyderė, tačiau faktas, jog savo pirmu pavaduotoju ji pasirinko jauną politiką Mindaugą Sinkevičių, rodo, į kurią pusę pučia jos vėjas (nors tuo pat metu reikėtų pažymėti, kad M. Sinkevičius, pavyzdžiui, nėra geriausias politinis kito jauno socialdemokrato — Gintauto Palucko — draugas).
Apskritai, Blinkevičiūtės pergalė nebuvo įtikinama (56 procentai prieš 44), kas rodo, jog partijai toliau trūksta vienybės. Kartais susidaro įspūdis, kad joje visi kovoja su visais. Tačiau nugalėtojai, kaip sakoma, neteisiami, ir tolimesnes išvadas reikia daryti pagal situaciją. O kokia gi ta situacija?
Socialdemokratinė partnerystė
Pirmu rimtu išbandymu atsinaujinusiems socdemams tapo balsavimas dėl Partnerystės įstatymo. Po partinių rinkimų Blinkevičiūtė sakė: "Mes turime labai aiškiai pasakyti, kokios yra mūsų socialdemokratinės vertybės, ir jas drąsiai atstovauti, nieko neslepiant ir nevyniojant į vatą". 2020 m. partijos programoje nurodyta: "Priimsime partnerystės įstatymą, leidžiantį vienalytėms poroms įteisinti savo šeimyninius santykius". Tačiau "Šeimų maršas" aiškiai parodė visuomenės nuomonę šiuo klausimu.
Tokiu būdu, socdemai susidūrė su dilema — principingai vykdyti duotus pažadus arba reaguoti į socialines nuotaikas. Galiausiai išėjo taip, kad 5 iš 11 Seimo posėdyje dalyvavusių frakcijos narių balsavo prieš projektą arba susilaikė. Kaip vėliau pasakojo vienas iš socdemų (Artūras Rudomanskis), kuris po tokio kolegų elgesio kartu su dar keliais žmonėmis nusprendė trauktis iš partijos, Blinkevičiūtė ir Olekas kalbėjosi su frakcijos nariais ir tų, kurie nepritaria partnerystės projektui, prašė nedalyvauti balsavime, bet nei partijos lyderiai, nei frakcijos seniūnas nebuvo išgirsti.
"Ką tada ta partija, ta frakcija gali nuveikti savo vertybiniais klausimais? Tai — didžiausias klausimas. Anksčiau partija daugeliu klausimų svyruodavo, kartais pravažiuodavo buldozeriu prieš savo vertybes, bet čia buvo tas taškas, kai supranti, kad po daug metų, net ir išėjus tam tikriems nariams, kai kurie dalykai nesikeičia, ir dėti viltis į partijos atgaivinimą, na, yra Sizifo darbas", — konstatavo Rudomanskis.
Kitaip tariant, ir vėl vienybės nebuvimas ir bevaldystė, kas praretino socdemų gretas. Kita vertus, Partnerystės įstatymo klausimas yra specifinis, ir tai, kad dalis frakcijos narių neparėmė jo, rinkėjas gali įvertinti ne kaip pažadų nevykdymą, o kaip tinkamą reagavimą į žmonių poziciją. Ir Blinkevičiūtei, kuri ragino nesutinkančius bendrapartiečius nedalyvauti balsavime, toks rezultatas ateityje dar gali padėti, o ne pakenkti.
To, kad dalis partijos narių paliko ją po Partnerystės įstatymo istorijos, tikrai negalima laikyti katastrofa. Tai, galbūt, tam tikro rinkėjų segmento praradimas, bet jeigu socdemai sąlyginai sėkmingai išgyveno skilimą, išgyvens ir tai.
Opozicija opozicijoje
Kitas svarbus momentas susijęs su socdemų požiūriu į bendradarbiavimą su kitomis opozicinėmis partijomis ("valstiečiais" ir "darbiečiais"), kurios pasirašė koalicinį susitarimą.
Blinkevičiūtės pozicija šiuo klausimu nuo pat pradžių buvo skeptiška. Kai tapo partijos pirmininke, ji pažymėjo: "Socialdemokratų partija ir dabar yra ganėtinai stipri, dirbdama opozicijoje, ir visus sprendimus turime derinti tarpusavyje ir su kitomis opozicinėmis partijomis. Bet ten, kur mums yra nepriimtini tie sprendimai, mes tikrai jų nepalaikysime, ten, kur galime rasti bendrus sprendimus, sėsime prie derybų stalo". Kartu ji pabrėžė, kad socialdemokratų netenkina tai, kaip šiuo metu Seime bendradarbiauja "valstiečiai" ir "darbiečiai". Anot jos, opozicinė koalicija neatrodo rimta, nes šios dvi partijos dažnai nesutaria.
Trumpai sakant, socdemai opozicinėje stovykloje ketina būti kažkur šalia kitų dviejų partijų, ir manytina, kad bent jau šiame etape tai protingas sprendimas, nes "valstiečių" ir "darbiečių" koalicija kol kas iš tiesų nėra politiškai kokybiškas ir efektyvus darinys, ir bendradarbiauti su juo prasminga priklausomai nuo aplinkybių.
Kita vertus, sakyti, kad išskyrus socialdemokratus Lietuvoje tikrai nėra kitos europietiškos, progresyvios ir modernios kairiosios politinės jėgos, nereikėtų. Gal "valstiečiai" ir "darbiečiai" ne idealios partijos, bet menkinti jų nederėtų, tuo labiau, kad patys socdemai ne etalonas, ir ateityje dar gali tekti bendradarbiauti.
Apskritai, politinius bet kokios partijos žingsnius galima vertinti įvairiai, bet svarbiausia — kaip juos traktuoja rinkėjai. Pastarųjų poziciją iš dalies atspindi apklausos. O jos rodo, kad gegužę Blinkevičiūtę teigiamai vertino 49,7 proc. respondentų — ir tai antroji vieta po prezidento Gitano Nausėdos. Be to, partijų reitinge balandį už socdemus balsuotų 6,8 proc. rinkėjų, o gegužę — jau 10,2 proc. (trečioji vieta po "valstiečių" ir konservatorių).
Vis dėlto pirmas rimtas išvadas apie Blinkevičiūtės vadovavimą bus galima daryti tik po savivaldos rinkimų, iki kurių jos kelias tikrai nebus rožėmis klotas, nes, kaip tiksliai pažymėjo politologė Rima Urbonaitė:
"Rožės pelkėje neauga. Pokyčiams partijoje neužtenka vien pakeisti jos vadovą. Aišku, jis yra labai svarbus, bet turi keistis ir valdymas, ir kadrų politika".
Tačiau jeigu Blinkevičiūtė jau sutiko paaukoti ramų gyvenimą Europos Parlamente vardan partijos gelbėjimo, vadinasi, situacija buvo tikrai rimta, ir dabar kelio atgal jai jau nėra. Vilija pradeda ir laimi?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.