Panašu, kad rutuliojasi dar vienas konfliktas, turėsiantis reikšmės tolimesnei tiek valdančiosios koalicijos, tiek "nesisteminės" opozicijos jėgų tolimesnei raidai...
Kaip žinia, gegužės 15 d. Vilniaus Vingio parke įvykęs "Šeimų maršas", sutraukęs apie 10 tūkst. dalyvių iš visos Lietuvos, buvo ir sutiktas, ir palydėtas itin neigiamų tiek sisteminių MIP, tiek sisteminių politikierių reakcijų, galime sakyti – ištisos šmeižto kampanijos.
Ir vis dėlto, trumpalaikis rezultatas yra: Seimas, nežiūrint dominuojančių TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos "vaivorykštinės" koalicijos pozicijų, kad ir nedidele (vos 2 balsų!) persvara, bet vienalyčių partnerysčių projektą atmetė – šiame kontekste, aišku, minėtoji demonstracija, kaip tam tikra plačiųjų liaudies sluoksnių valios išraiška, įtakos neturėti negalėjo.
Šimašius – prieš "Šeimų maršo" tęsinį
Bet tuo niekas nesibaigia: liberalkonservatoriai garsiai kalba, kaip atsirevanšuosią rudenį, tuo tarpu "Šeimų maršo" organizatoriai, nenorėdami, kad jų užvestasis judėjimas pernelyg greitai priblėstų, planuoja minėtąją akciją Vilniuje, dėl kurios dabar ir nesutariama...
Patsai Šimašius "Lryte" išėjusiame straipsnyje savo poziciją aiškino taip:
"Ne, leidimo jie negavo ir dėl labai elementarios priežasties – reikia dalykus vadinti savo vardais. Joks čia ne protestas ir jokia čia ne Konstitucijos teisė realizuoti savo politines pažiūras. Tai yra politinis festivalis, ir mes negalime sau leisti, kad karantino metu, kai patys organizatoriai be kaukių vaikšto ir nesilaiko taisyklių, vėl tas festivalis būtų tęsiamas."
Iš tiesų, "festivalio" ar, liaudiškai, "tusofkės" elementų ir "Šeimų marše", ir visame šiame judėjime neabejotinai esama. Ir tai, kaip silpną, neadekvačią kovai veikimo formą esame kritikavę ankstesniuose straipsniuose. Betgi tai – ne Šimašiaus bėda. Ir pagaliau – esmė čia visai kita...
Atsižvelgiant į Šimašiaus užuominas dėl "kaukių" ir "taisyklių", belieka prisiminti, kad "Šeimų maršo" atžvilgiu jau buvo oficialus policijos tyrimas, kuris konstatavo, kad jokių karantininio režimo pažeidimų iš organizatorių pusės ten nebuvo. Tad akivaizdu, kad Šimašiaus argumentacija čia tėra tik formali, o realiai – tuščia ir nedalykiška (gi, kaip mokė klasikas – norėdamas argumentų rasi bet kam, nors ir paskutinei nesąmonei pagrįsti...).
Kreipėsi į teismą
Kitaip tariant, čia turime labai liberalaus Vilniaus mero dar liberalesnės savivalės pavyzdį... Tuo tarpu, puikiai šią realybę suprantantis mitingo organizatorius Arvydas Daunys penktadienį, birželio 4 d., "Lrytui" duotame interviu pakomentavo:
"Jis (t. y. – R. Šimašius – Red. past.) pasakė savo nuomonę. Mes pasižiūrėjome į įstatymą ir nematome jokio pagrindo neleisti. Visi tie argumentai, kuriais remiasi meras, yra tik teoriniai. Nėra čia net ko komentuoti – kaip meras jis galėjo tikrai geriau pasiruošti, kalbėdamas tokiais klausimais.
<...>
Protestas suplanuotas, mes jokių įstatymų nepažeidžiame. Turime savo teisininkus, o meras kalba tik iš savo pusės. Jeigu reikės, kreipsimės į teismą, viskas vyks teisiniu keliu ir mitingas įvyks."
Ir kreipėsi: pirmadienį, birželio 7 d., tai jau oficialu. Per savaitę, vienaip ar kitaip, šis klausimas išsispręs. O patsai jo iškėlimas teisme, žinoma, mitingą bei jo iniciatorius tiktai papildomai išreklamuos visuomenėje, kas – jei pastarieji veiks ryžtingai – bet kuriuo atveju turėtų išeiti jiems į naudą.
Be to, Seime parlamentaras Petras Gražulis tuo pačiu įregistravo rezoliucijos projektą "Dėl leidimo "Didžiojo šeimos gynimo maršo" organizatoriams surengti mitingą prie Seimo ir Vyriausybės“. Tuo būdu, deputatai raginami palaikyti protestą ir išreikšti pasipiktinimą savavališkais sostinės mero veiksmais.
Nauja partija
Tuo tarpu, tarp mitingo organizatorių bei rėmėjų, atrodo, toliau kristalizuojasi konkretesni politiniai junginiai: štai, praėjusį šeštadienį (birželio 5 d.) tame pačiame Vingio parke įvyko jungtinės Naglio Puteikio tautininkų ir centristų bei jau minėtojo P. Gražulio šalininkų suvažiavimas, kuriame paskelbta apie minėtųjų jėgų susijungimą į partiją "Tautos ir teisingumo sąjunga" su Gražuliu priešakyje.
Pastaroji, be savo antiliberalios retorikos, vis dėlto principinėmis savo nuostatomis mažai kuo tesiskiria nuo tų pačių sisteminių jėgų, kurias taip garsiai kritikuoja... Be kita ko, daug pasako vien tai, kad esminiais užsienio politikos klausimais Puteikis šneka, o Gražulis dargi balsuoja taip pat, kaip konservatoriai (šviežiausias pavyzdys – balsavimas Seime dėl rezoliucijos apie "Ryanair" lėktuvo incidentą Baltarusijoje). O, šnekant konkrečiau, partija aiškiai pabrėžia savo provakarietišką laikyseną, lojalumą ES ir ypač NATO...
Tačiau tai nėra išimtis bendrame "Šeimų maršo" lyderių fone: kaip jau minėta ankstesniuose straipsniuose – nežiūrint sisteminės žiniasklaidos insinuacijų dėl tariamo "maršistų" prorusiškumo (neabejotinai esamo tarp paprastų dalyvių), dauguma organizatorių (pradedant cituotuoju A. Dauniu, baigiant neofašistinam "Nacionaliniam susivienijimui" atstovaujančiu Algimantu Rusteika) patys yra juodi antitarybininkai ir rusofobai su labai savotiška profesoriaus daktaro Eduardo Vaitkaus išimtimi.
Vertinant tai, kas vyksta, ir artėjantį mitingą, neatsižvelgti į šias jau ne kartą mūsų aptartas aplinkybes, be abejo, būtų klaidinga ir labai jau naivu. Šiuo požiūriu, "maršo" organizatoriai ypač didelio pasitikėjimo kelti neturėtų. Ir vis dėlto, tai neturėtų nustelbti paties fakto, kad čia esama tikro "apačių" protesto prieš 2020 m. pabaigoje valdžią paėmusią liberalkonservatorių koaliciją, kuris yra sveikintinas.
Protesto, kurio potencialas, nežiūrint ir planuojamo mitingo, ir viso vadinamojo "šeimų sąjūdžio" likimo, niekur nedings. Tai, kaip ir link kur jis pakryps, tuo tarpu, yra atviras klausimas, į kurį teatsakys laikas ir politinio veikimo praktika.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija