Galutinėje NATO komunikate iškraipytoje koordinačių sistemoje Rusija, kaip ir buvo nuspėjama, buvo pagrindinė "grėsmė pasauliui", antroje vietoje – su didele persvara – Šiaurės Korėja ir Iranas, taiki Baltarusijos Respublika "paskirta" trečia pagal svarbą grėsmė saugumui, o Kinija buvo paminėta tik ketvirta. Niekas pasaulyje neįgaliojo NATO skirstyti lygių, nepriklausomų valstybių pagal "rūšis". Tuo labiau neadekvačiai atrodo "kaltinamoji" aljanso argumentacija, kuri atstovauja tik maždaug dešimties procentų pasaulio gyventojų interesams.
Birželio 14 dienos Briuselio aukščiausiojo lygio susitikimo komunikatas iš esmės yra antirusiškas "manifestas" – daugiažodis, nutrūktgaIviškas, pavojingas NVS šalims ir visai žmonijai. Daugiau nei dešimt 'kaltinimo" punktų priskirti "Rusijos grėsmei" (9–15, 25, 46, 50, 54). Palyginimui, KLDR ir Iranui atiteko tik po vieną punktą (51 ir 52), "Kinijos grėsmė" paženklinta dviems punktais (55–56). Dokumentas paradoksalus.
Aljansas paskutinį amžiaus ketvirtį aktyviai bombardavo Iraną, Afganistaną, Libiją, Jugoslaviją, Siriją ir vargu ar turi teisę į tokius pareiškimus: "Rusijos agresyvūs veiksmai kelia grėsmę euroatlantiniam saugumui". Tačiau komunikate pažymėta, kad blokas jau daugiau nei 25 metus kuria partnerystę su RF, vykdant savo tarptautinius įsipareigojimus, o Rusija "ir toliau pažeidinėja vertybes, principus, pasitikėjimą ir įsipareigojimus".
"Partneriai" nenori grįžti į realų pasaulį. Po JAV ir ES organizuoto perversmo Kijeve, Krymo grąžinimo RF ir NATO viršūnių susitikimo Velse 2014 metais, aljansas pristabdė "bet kokį praktinį civilinį ir karinį bendradarbiavimą su Rusija". Tuo pačiu Maskva esą gali ir turėtų atgailauti, grįžti prie "įprasto reikalų vedimo". Tai yra atiduoti "okupuotas teritorijas": Krymą Ukrainai, Abchaziją ir Pietų Osetiją Gruzijai, Padniestrę Moldovai. Priešingu atveju Briuselis žada "reaguoti į blogėjančią aplinką saugumo sferoje,... įskaitant už buvimą vedamojoje rytinėje Aljanso dalyje sąskaitą". Argumentai atspindi iškreiptą pasaulio suvokimą ir primena neseniai Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono išvadą apie NATO "smegenų mirtį". Pasislėpę už žodžių apie taiką ir saugumą, JAV ir jos sąjungininkai ruošiasi mūšiui su Rusija, nepaisydami kaimyninių šalių ir tautų likimo.
Nepagrįsti kaltinimai
Šiaurės Atlanto aljansą jaudina Rusijos karinės galios auginimas įvairiose srityse. Naujas karinis potencialas, "provokuojanti veikla, įskaitant šalia NATO sienų", didelio masto netikėtos pratybos, vykdomos be išankstinio įspėjimo, nuolatinis karinis būrimas Kryme, modernių dvejopo naudojimo raketų dislokavimas Kaliningrado srityje, karinė integracija su Baltarusija. Reiktų priminti, kad ne Rusija priartėjo prie aljanso sienų, o NATO išsiplėtė iki Rusijos sienų. Ir ilgą laiką NVS erdvėje praktikuoja hibridinius karus "spalvingų revoliucijų" formatu. NATO nėra humanitarinė organizacija ir kelia potencialią grėsmę Rusijos Federacijos saugumui. Maskvos ir Minsko reakcija yra dėsninga, nepamiršo geopolitinių aljanso "korekcijų" Europoje (Jugoslavijoje), Artimuosiuose Rytuose (Irake, Afganistane, Sirijoje), Afrikoje (Libijoje) ir daugelyje kitų.
Nesant realių "įrodymų", NATO Rusijai prirašo "bandymus kištis į sąjungininkų rinkimus ir demokratinius procesus", "plataus masto dezinformaciją", "neteisėtus ir destruktyvius Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus" aljanso teritorijoje ir ragina Rusiją atšaukti Čekijos ir JAV apibrėžimą kaip "nedraugiškos šalis".
Esą Rusija įvairina savo branduolinį arsenalą, dislokuodama daug vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų kompleksų, kad "priverstų NATO". Priversti ką? Ką reiškia tuščios frazės, tokios kaip "agresyvi strateginio bauginimo politika", jei NATO šalys tiesiog nepalaikė konkretaus Rusijos pasiūlymo dėl INF dislokavimo Europoje moratoriumo?
"Rusija ir toliau naudoja agresyvią ir neatsakingą branduolinę retoriką, vis labiau akcentuodama įprastų karinių pratybų destabilizavimą". Atsiprašau, visos pasaulio šalys savo teritorijoje vykdo karinius manevrus, ir tik NATO narės praktikuoja didžiąją dalį pratybų užsienio teritorijoje – neatsakingai ir agresyviai.
Ar Maskva tiesiogiai grasina kam nors naudoti branduolinius ginklus, ar atvirai perkelia savo karius per vandenyną kariniams manevrams atlikti Meksikos šiaurėje, Kanados pietuose? Analogiškai tam, kaip Pentagonas veikia Europoje. Ar rusų pratybos yra "per didelės"? Juk, RF teritorija neturi analogų pasaulyje (dvigubai didesnė už JAV), norint užtikrinti gynybos pajėgumus, reikalingi atitinkami instrumentai. Akivaizdu, kad nepagrįsti visų "mirtinų nuodėmių" kaltinimai Rusijai yra skirti užmaskuoti ar pateisinti realų JAV ir NATO pasirengimą karinėms operacijoms prieš Rusijos Federaciją ir jos sąjungininkus.
Didėjantis aljanso karinės infrastruktūros ir užsienio karių "priešakinis buvimas" Rumunijoje ir Baltijos šalyse yra ryškus taikių regionų ir jūrų laipsniško pavertimo ginkluoto konflikto zona pavyzdys. Vėliau rytuose esančios posovietinės erdvės demontažo ir grobstymui. Nesigilinsime į amerikiečių išgavimo (vagystės) specifiką dėl Irano, Irako ar Sirijos naftos, tačiau Sibiro angliavandeniliai ir mineralų telkiniai Vidurinėje Azijoje yra ne mažesnis "trofėjus".
Taikaus NVS demontažas
NATO komunikate teigiama: "Konfliktas Ukrainoje ir aplink ją dabartinėmis aplinkybėmis yra pirmoji mūsų darbotvarkės tema". Pridedamas Maskvos "nusižengimų" sąrašas. Tačiau Rusija nelaiko savęs konflikto pilietiniame kare Ukrainoje šalimi. O ar ne grubus (hibridinis) JAV ir ES kišimasis į rinkimų procesą Ukrainoje sukėlė ginkluotą konfliktą Donbase 2014 metais Ir Krymo sugrąžinimą Rusijai? Galima paneigti faktus arba sugalvoti naujų interpretacijų, tačiau to pakeisti neįmanoma. Po referendumo rezultatų Krymas – taikiai ir teisėtai – tapo Rusijos Federacijos dalimi, o šio istorinio įvykio negrįžtamumas yra įtvirtintas Rusijos Konstitucijoje. Tie, kurie nori agresyviai įrodyti Rusijai priešingai gaus "per dantis", tačiau tai nėra grėsmė, o priverstinė reakcija.
Aljansas vis kartoja, kad palaiko Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Respublikos teritorinį vientisumą ir suverenitetą "tarptautiniu mastu pripažintose sienose" ir ragina Rusiją "išvesti karius, kuriuos dislokavo visose trijose šalyse be jų sutikimo". Pasaulis pasikeitė. TSRS ir VDR žemėlapyje nėra. Aktyviai dalyvaujant NATO, Jugoslavija dingo. Kaip Gruzijoje provakarietiškos "rožių revoliucijos" aidas, de facto atsirado nepriklausomos Abchazija ir Pietų Osetija, o Rusija jas de jure pripažino daugiau nei prieš 12 metų. Kada nors Gruzija ir jos "partneriai" adekvačiai supras naują tikrovę. Šioje srityje bet kokios kalbos apie "laikiną okupaciją" ar aneksiją yra nekonstruktyvios ir pavojingos, kaip 2008 metais rugpjūčio 8 d.
Apie sienų neliečiamumą. Ginkluotas konfliktas Moldovoje kilo dėl rusakalbių Padniestrės gyventojų nenoro integruotis su visa respublika į Rumuniją. Tada, 1992 metais, Rusija pasiūlė išsiųsti JT taikos palaikymo kontingentą į Padniestrę, tačiau Vakarai manė, kad tai per brangu. Po tokių "konsultacijų" Rusijos kariai gavo tarptautinį taikos palaikymo statusą ir jie nustojo šaudyti Padniestrėje. Šiuolaikinėje žmonijos istorijoje tai yra vienintelė sėkminga taikos užtikrinimo patirtis. Čia, NVS erdvėje, Šiaurės Atlanto aljansas turėtų išmokti realiai ir veiksmingai išspręsti konfliktus, o ne kurti virtualius karinius blokus, tokius kaip "Gruzija - Moldova - Ukraina", atviros antirusiškos kryptis.
Dar viena akį traukiantis komunikato punktas: "NATO valstybės narės nuo 2020 metų rugpjūčio mėnesio tebėra labai susirūpinusios įvykiais Baltarusijoje. Baltarusijos politika ir veiksmai turi įtakos regiono stabilumui". Tai neįtikėtinos politinės veidmainystės pavyzdys. Apie kokius regioną destabilizuojančius įvykius mes kalbame? Kažkodėl aljansas nesijaudina dėl daug didesnių ir ilgiau besitęsenčių "geltonųjų liemenių" mitingų Prancūzijoje ar protestuotojų iš Jungtinių Valstijų šturmo į Kapitolijų - vėliau sulaikius daugiau nei 400 žmonių. Ar tai kažkuo skiriasi?
Birželio 14 dieną NATO komunikato tekstą oficialioje svetainėje galima rasti trimis kalbomis, o jame kiekvienas gali rasti daug daugiau neatitikimų tikrovei. Baigdamas norėčiau pažymėti: po 20 metų karo ir gėdingo JAV ir NATO taikos susitarimo su Talibano teroristais, esant faktiniam užsienio karių pabėgimui iš Afganistano, "partneriai" neturėtų aktyviai mojuoti "lazda" Europoje ar Arktyje. Gali ir atšokti, tuo labiau, kad jie yra pasmerkti hipotetiniam konfliktui su aukštųjų technologijų ir didžiausia branduoline energija. Derybų procese tarp lygių šalių galimi protingi kompromisai ir tolesnis taikus sambūvis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.