1941 metų birželio 22 dieną, lygiai prieš 80 metų, naciai, užkariavę beveik visą Europą, puolė TSRS. Sovietų žmonėms prasidėjo Didysis Tėvynės karas — kruviniausias mūsų šalies istorijoje. Dešimtys milijonų žmonių žuvo, didžiulius nuostolius patyrė ekonominis potencialas ir kultūros paveldas.
Mes didžiuojamės Raudonosios armijos herojų ir užfrontės darbuotojų, kurie ne tik gynė Tėvynės nepriklausomybę ir orumą, bet ir išgelbėjo Europą ir pasaulį nuo pavergimo, drąsa ir atsparumu. Ir kas dabar bebandytų perrašyti praeities puslapius, tiesa ta, kad sovietų kareivis atvyko į Vokietijos žemę ne keršyti vokiečiams, o su kilnia, didinga išlaisvintojo misija. Herojų, kovojusių prieš nacizmą, atminimas mums yra šventas. Su dėkingumu prisimename sąjungininkus antihitlerinėje koalicijoje, Pasipriešinimo dalyvius, vokiečių antifašistus, kurie artino bendrą Pergalę.
Išgyvenusios pasaulinio karo baisumus, Europos tautos visgi sugebėjo įveikti susvetimėjimą ir atkurti abipusį pasitikėjimą bei pagarbą, pradėjo integracijos kursą, norėdamos nubrėžti paskutinę praeito amžiaus pirmosios pusės Europos tragedijų ribą. Ir noriu ypač pabrėžti, kad istorinis mūsų žmonių ir vokiečių, gyvenusių šiuolaikinės susivienijusios Vokietijos tiek rytuose, tiek vakaruose susitaikymas atliko didžiulį vaidmenį kuriant tokią Europą.
Priminsiu, kad būtent vokiečių verslininkai pokario metais tapo bendradarbiavimo su mūsų šalimi pradininkais. 1970 metais TSRS ir Vokietija pasirašė "šimtmečio susitarimą" dėl ilgalaikio gamtinių dujų tiekimo į Europą, kuris padėjo pamatą konstruktyviai tarpusavio priklausomybei, kuri tapo daugelio tolesnių ambicingų projektų, įskaitant "Nord Stream" dujotiekį, pradžia.
Tikėjomės, kad Šaltojo karo pabaiga bus bendra Europos pergalė. Atrodė, kad dar šiek tiek — ir Šarlio de Golio svajonė apie vieningą žemyną, net ne geografinį "nuo Atlanto iki Uralo", bet kultūrinį, civilizacinį — nuo Lisabonos iki Vladivostoko, taps realybe.
Rusija stengėsi plėtoti savo santykius su europiečiais pagal siekį kurti Didžiąją Europą, kurią vienytų bendros vertybės ir interesai. Tiek mes, tiek Europos Sąjunga daug nuveikėme šiame kelyje.
Tačiau nugalėjo kitas požiūris. Jis buvo pagrįstas Šiaurės Atlanto aljanso, kuris pats buvo Šaltojo karo reliktas, plėtra. Iš tiesų, jis ir buvo sukurtas siekiant susidoroti su tos epochos iššūkiais.
Būtent bloko judėjimas į rytus, kuris, beje, prasidėjęs tuo, kad sovietų vadovybė faktiškai buvo įtikinta dėl suvienytos Vokietijos prisijungimo prie NATO, tapo pagrindine spartaus abipusio nepasitikėjimo Europoje priežastimi. Suskubo greitai pamiršti apie patikinimus, kad "tai nėra nukreipta prieš jus", kad "bloko sienos prei jūsų nesiartins". O precedentas sukurtas.
Nuo 1999 metų įvyko dar penkios NATO plėtros bangos. Organizacija apėmė 14 naujų šalių, įskaitant buvusios Sovietų Sąjungos respublikas, kas faktiškai palaidojo viltis į žemyną be skiriamosios linijos. Apie ką, beje, 80-ųjų viduryje perspėjo vienas iš Vokietijos socialdemokratų partijos lyderių — Egonas Baras, pasiūlęs radikaliai atkurti visą Europos saugumo sistemą po Vokietijos suvienijimo, dalyvaujant TSRS ir Jungtinėms Valstijoms. Bet niekas nei TSRS, nei JAV, nei Europoje tada nenorėjo jo klausyti.
Be to, daugelis šalių susidūrė su dirbtiniu pasirinkimu — būti arba su kolektyviniais Vakarais, arba su Rusija. Iš esmės tai buvo ultimatumas. Tokios agresyvios politikos pasekmes galima pamatyti 2014 metų Ukrainos tragedijoje. Europa aktyviai rėmė antikonstitucinį ginkluotą perversmą Ukrainoje. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kodėl reikėjo tai padaryti? Tuometinis prezidentas Janukovičius jau sutiko su visais opozicijos reikalavimais. Kodėl JAV surengė perversmą ir kodėl Europos šalys jį silpnavališkai palaikė, išprovokuodamos pačios Ukrainos susiskaldymą ir Krymo pasitraukimą iš jos sudėties?
Dabar visa Europos saugumo sistema smarkiai degradavo. Įtampa auga, o naujų ginklavimosi varžybų rizika tampa reali. Mes praleidžiame milžiniškas galimybes, kurias mums suteikia bendradarbiavimas, tuo labiau, kad tai yra taip svarbu dabar, kai visi susiduriame su bendrais iššūkiais — pandemija ir jos sukeltomis sunkiomis socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis.
Kodėl tai vyksta? Ir svarbiausia, kokias išvadas mes privalome padaryti kartu? Kokias istorijos pamokas prisiminti? Manau, visų pirma, kad visa pokario Europos istorija patvirtina, kad mūsų bendro žemyno klestėjimas ir saugumas įmanomas tik bendromis visų šalių, įskaitant Rusiją, pastangomis. Nes Rusija yra viena didžiausių Europos valstybių. Mes jaučiame neatskiriamą kultūrinį ir istorinį ryšį su Europa.
Esame atviri sąžiningai ir konstruktyviai sąveikai. Tai patvirtina mūsų idėja sukurti bendrą bendradarbiavimo ir saugumo erdvę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, apimančią įvairius integracijos formatus, įskaitant Europos Sąjungą ir Eurazijos ekonominę sąjungą.
Dar kartą kartoju: Rusija pasisako už visapusiškos partnerystės su Europa atkūrimą. Mes turime daug abipusiškai įdomių temų. Tai yra saugumas ir strateginis stabilumas, sveikatos priežiūra ir švietimas, skaitmeninimas, energetika, kultūra, mokslas ir technologijos, klimato ir aplinkos problemų sprendimas.
Pasaulis vystosi dinamiškai, susiduria su naujais iššūkiais ir grėsmėmis. Mes tiesiog negalime sau leisti tempti praeities nesusipratimų, priekaištų, konfliktų ir klaidų naštos. Esame įsitikinę, kad visi turime pripažinti šias klaidas ir jas ištaisyti. Mūsų bendras ir neginčijamas tikslas yra užtikrinti žemyno saugumą be skiriamųjų linijų, bendrą vienodo bendradarbiavimo ir visuotinio vystymosi erdvę vardan Europos ir viso pasaulio klestėjimo.