Dviejų valandų "kartais emocinga" diskusija buvo skirta — ne, ne būtinumui artimiausiu metu organizuoti aukščiausiojo lygio susitikimą su Putinu, kurį pasiūlė surengti Merkel ir Makronas, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Jie aptarė "Europos Putino", kuris ilgą laiką kėlė rėmenį tarp Europos integratorių, veiksmus. "Jūs peržengėte raudoną liniją! Tai ne ta Europa, kurioje noriu gyventi!" — piktinosi Liuksemburgo ministras pirmininkas. "Aš ketinu parklupdyti juos ant kelių. Šį kartą viskas nuėjo per toli! Jie neturi daugiau ką veikti ES", — pridūrė Nyderlandų ministras pirmininkas. "Gėda! Išvaryti!" — visa tai buvo išrėkta Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui, reikalaujant iš jo paaiškinimo dėl neseniai priimto Vengrijos įstatymo, draudžiančio LGBT propagandą (taip pat mokyklose ir tarp nepilnamečių). Lyderiai iš 17 iš 27 šalių pasirašė kreipimąsi į Orbaną, ragindami panaikinti įstatymą, tačiau Vengrijos ministras pirmininkas tam nepritarė. Mes saugome šeimas — ir viskas.
Ir niekas nepasisakė jo gynybai (nors Rytų Europos šalys nepasirašė kreipimosi), buvo tik balsai, kad nereikėtų skubėti daryti išimties. Tai suprantama: niekas nenori dar vieno smūgio ES, o Orbanas atkakliai priešinasi ir jo neįmanoma nuversti. Taigi, Vengrija išliks Europos Sąjungoje, kad ir kokie pikti būtų pažangūs Europos integratoriai.
Susitarę su homopropagandos priešininkais, lyderiai perėjo prie kito darbotvarkės klausimo — apie paprastą Putiną. Tada įvyko tai, kas buvo vadinama antausiu Merkel ir jos pralaimėjimu — jos pasiūlymas surengti ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą žlugo. Maždaug keliolika šalių priešinosi, o pagrindiniai oponentai buvo kaip tik Rytų europiečiai, lenkai ir baltai. Nusiminusi kanclerė paskelbė, kad po "labai išsamios ir sunkios diskusijos... šiandien nepavyko susitarti dėl skubaus susitikimo vadovybės lygiu, tai yra aukščiausiu lygiu... Asmeniškai aš norėčiau drąsesnio žingsnio".
Kai kurios agentūros išvertė Merkel žodžius taip: "Aš asmeniškai tikėjausi, kad šiuo klausimu bus daugiau drąsos", o tai ypač juokingai atrodo ankstesnio darbotvarkės klausimo fone. Moteris, de facto Europos lyderė, tikisi drąsos iš savo kolegų vyrų, kurie anksčiau dvi valandas gynė "tikras europines vertybes" nuo "Vengrijos Putino", kad jie suteiks galimybę susitikti su pačiu Putinu, kurį kiekvieną dieną vadina ne tik LGBT žmonių, bet ir visos Europos priešu?
Tiesa, yra paradoksas. Daugelis tų, kurie priešinasi susitikimui su Putinu, tuo pat metu yra prieš LGBT propagandą (ne taip atvirai kaip Orbanas, ne Europos teisme, o namuose). Daugelis tų, kurie yra už LGBT žmones, visiškai neprieštarauja susitikimui su Putinu — Merkel, Makronas, Italijos ir Austrijos valdžios institucijos. Žinoma, yra tokių nuoseklių asmenų, kaip Nyderlandų Markas Rutte — jis ir Orbaną (kartu su Vengriją) siūlo išstumti iš ES ir neketina susitikti su Putinu. Jei ne drąsa, tai bent šioks toks nuoseklumas — ne taip, kaip lenkai.
Kalbant rimtai, Europos Sąjungai trūksta ne tik drąsos ar vienybės, bet ir nepriklausomybės, atsakomybės bei strateginio mąstymo (net nedrįskite Briuselyje užsiminti, kad anksčiau visa tai buvo laikoma daugiausia vyriškomis savybėmis).
Galų gale, ką pasiūlė Merkel?
Pasinaudokime šia proga (po Rusijos ir Amerikos susitikimo Ženevoje) ir grįžkime prie dialogo su Rusija. Mes neatšauksime sankcijų, neatsisakysime sutramdymo, bet tiesiog elgsimės taip pat, kaip ir vyresnysis Atlanto partneris JAV. Be to, ES ir Rusija turi daug bendrų temų — todėl Makronas ir sako, kad Europos saugumas neįmanomas be Rusijos. Šiuo atveju Merkel negalvojo apie save — taip, ji dar turėtų laiko susitikti su Putinu kanclerės rangu, tačiau ne tai esmė. Jai rūpi Vokietijos interesai, kaip ji juos supranta. Ką tik apgynė "Nord Stream-2", susitarė dėl taikos ir draugystės su Baidenu, artėja sunkūs rinkimai į Bundestagą — "rytiniame fronte" reikia palikti bent tam tikrą pagrindą įpėdiniams. O ten viskas griuvėsiai — kodėl gi nepratęsus dialogo su Rusija, juk tai tikrai atitinka vokiečių interesus? Ir Europoje — nes vokiečių elitas nebeskiria vieno nuo kito.
Tačiau visiškai pagrįstą ir pelningą Merkel pasiūlymą skandina neatsakingiausios ir kartu labiausiai proamerikietiškos jėgos Europoje. Tai yra, vokiečiai, prancūzai ir italai yra už dialogą su Maskva, o lenkai ir baltai (palaikomi dalies Šiaurės Europos) — prieš. Bet kas iš jų yra Europa? Lenkai, kurie dėl Europos vertybių apsaugos ir nepriklausomybės sukelia Europos integratoriams beveik tokį patį rėmenį kaip ir vengrai? Ar baltai, kurie neturi jokio nepriklausomo vaidmens, išskyrus antirusišką?
Simboliška, kad diskusijos ES aukščiausiojo lygio susitikime vyko atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos provokaciją Kryme — tai yra, visi supranta, kad nors Didžioji Britanija išstojo iš ES, anglosaksų klientai vis dar turi galimybę daryti įtaką Europos Sąjungos kursui. Čia esmė visai ne Europos ir Rusijos santykiuose, ir ne Merkel ir Makrono pasiūlytame aukščiausiojo lygio susitikime. Maskva neturi iliuzijų dėl jo ypatingos naudos — kaip teigė Sergejus Lavrovas, "mūsų kolegos turi paaiškinti, ką jie turi omenyje ir ko siekia":
"Neseniai Europos Sąjunga patvirtina naują politiką Rusijos Federacijos atžvilgiu, kuri yra suformuluota kaip trijų krypčių politika: "atgrasymas, sulaikymas ir įsitraukimas ten, kur ES yra suinteresuota". Jei ši filosofija yra aukščiausiojo lygio susitikimo iniciatyvos pargindas, tada labai įdomu, kaip toks hipotetinis įvykis atsivers ir dėl ko iš karto turėtų vykti "atkirtis". Tada "sulaikymas". Kaip visa tai sąveikaus, man vis dar sunku pasakyti".
Taigi, esmė yra ne aukščiausiojo lygio susitikime, kuris vis tiek įvyks vėliau, ir pačios Europos Sąjungos iniciatyva, bet yra dar vienas ES silpnumo įrodymas. Tai reiškia, kad tiek Prancūzija, tiek ypač Vokietija, kuri per stipriai susiejo savo nacionalinius interesus su bendrais Europos interesais, iš esmės prilygino vieną kitam. Akivaizdu, kad Berlynas dėjo viltis į savo galią, sugebėjimą priimti sprendimus, ypač po Didžiosios Britanijos pasitraukimo. O kai Berlynas ir Paryžius dirba kartu, kas gali atsispirti? Tik užsispyręs Orbanas? Tačiau paaiškėja, kad proamerikietiška, anglosaksiška ES frakcija desperatiškai priešinsis Prancūzijos ir Vokietijos aljanso valiai. Taip atimdama iš Europos Sąjungos net ne vyriškumą, bet nepriklausomybę, veiksmų laisvę ir strateginį planavimą. Tai yra daryti tai, kuo kaltinama Rusija: žlugdant ją.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.