Susidariusi situacija turi keletą aspektų. Pirmiausia reikia suprasti problemos priežastį. Ji akivaizdi. Lietuva ir ES daro politinį ir ekonominį spaudimą Baltarusijai, kurios prezidentas Aleksandras Lukašenka nusprendė atsakyti migracijos srityje, ką galima suprasti iš jo kalbų. Minsko veiksmų tendencingumą patvirtina ir tai, kad migrantai kažkodėl bėga visų pirma į Lietuvą, o ne į Lenkiją ar Latviją. Ir šiame kontekste net nesvarbu, Baltarusija tiesiog jų nestabdo ar (kaip sakoma Lietuvoje) dar padeda jiems. Svarbiausia, kad problema yra, ir ją reikia kažkaip spręsti.
Yra keli būdai, kaip tai padaryti. Pirma, Lietuva galėtų pakoreguoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu ir bandyti susitarti su Lukašenka. Tačiau tai nerealus scenarijus. Vilniuje sakoma, kad režimas to tik ir laukia, ir todėl to nebus. Antras būdas, pabandyti susitarti su Iraku ir Turkija, iš kur daugiausia atkeliauja migrantai. Tačiau padaryti tai bus labai sunku, ir net jeigu pavyks pasiekti kokius nors susitarimus, dar ne faktas, kad jie bus efektyviai įgyvendinami.
Trečia, galima bandyti padaryti taip, kad nelegalūs migrantai tiesiog negalėtų patekti į Lietuvos teritoriją. Tačiau tai labai problematiška, net sukūrus atitinkamą infrastruktūrą ir padidinus pasieniečių skaičių. Jau nekalbant apie ES kaip "vertybinės galios", kuri atvira į nelaimę patekusiems žmonėms, statusą.
Tokiu būdu, galima tik pasistengti sumažinti migrantų srautą, kiek tai įmanoma, o toliau galvoti, ką daryti su tais, kas pateko į Lietuvą. Jau dabar matyti, kad reikalinga papildoma jų apgyvendinimo infrastruktūra ir nemaži pinigai jiems išlaikyti. Tuo tarpu savivaldybės nedega dideliu noru padėti centrinei valdžiai, bijodamos ilgalaikės atsakomybės be deramos pagalbos.
Šiame kontekste padėti galėtų Briuselis, nes sprendimą dėl sankcijų Baltarusijos atžvilgiu priėmė visa ES, ir Lietuvos siena yra ES siena. Kaip vizito į Lietuvą metu pažymėjo Europos Komisijos pirmininkė: "Europos Komisija ir Europos Sąjunga yra su jumis šiuo sudėtingu metu. Aš su prezidentu ir ministre pirmininke kalbėjau, kad per "Frontex" mes suteiksime daugiau paramos, jie jau čia. Ir mes tą paramą dar didinsime. O dėl finansinės paramos, mes nagrinėjame šį klausimą, yra Lietuvai numatyta bendra finansinė parama iš ES biudžeto — 240 milijonų eurų. Tačiau ši situacija yra ypatinga, todėl turime galvoti ir apie nenumatytus, skubos fondus, kurie gali pasitarnauti šiuo atveju".
Tokiu būdu, džiugina bent tai, kad Briuselis nepalieka Lietuvos bėdoje. Tačiau dar yra klausimas, ar ji pati galėjo anksčiau padaryti daugiau, kad dabar situacija būtų ne tokia komplikuota?
Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė pažymėjo, kad, Lietuvai susidūrus su nelegalios migracijos srautu pasienyje su Baltarusija, išryškėjo valstybės sienos apsaugos spragos. Bet kodėl apie jas nebuvo galvojama tada, kai migrantų krizė prasidėjo kitose Europos vietose?
Kita vertus, Lietuva yra maža valstybė su ribotais resursais. Todėl prioritetai nustatomi priklausomai nuo situacijos. Šiame kontekste reikia pripažinti, kad objektyvių prielaidų manyti, jog šalis staiga taps "karštu" nelegalios migracijos tašku, nebuvo nei anksčiau, nei dabar — atitinkamas Lukašenkos žingsnis buvo beveik nenuspėjamas.
Tačiau galima sutikti su kritikais, kurie teigia, kad susiklosčiusi situacija dar kartą parodė, jog Lietuva taip ir nesukūrė efektyvios krizių valdymo sistemos, nors įvykių, kurie turėjo priversti tai padaryti, buvo daug. Kitaip sakant, jeigu kažkoks Nacionalinis krizių valdymo centras, apie kurio sukūrimą buvo kalbama dar šių metų pradžioje, bent ant popieriaus sukurtų planą, ką reikia daryti migrantų antplūdžio atveju, visos valstybės institucijos, galbūt, spręstų problemą efektyviau. Tačiau yra kaip yra.
Apskritai situacija sudėtinga, bet kol kas Lietuvai pavyksta su ja susitvarkyti — migrantai nebėgioja Vilniaus gatvėmis, ir reikia tikėtis, kad padėtis bus kontroliuojama ir kad jie neužsilaikys šalyje, nes vargu ar jai reikia etninės įtampos. Nors, gal būtent tai pagaliau privers Lietuvos žmones pareikšti valdžiai pretenzijas dėl jos užsienio politikos, susijusios su kaimynėmis Rytuose, kuri atneša valstybei daugiau žalos nei naudos.
O sugebėjimas daugiau ar mažiau gerai spręsti problemą, kurios iš viso galėjo nebūti, nėra didelis laimėjimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.