VILNIUS, liepos 14 — Sputnik. Po amerikiečių kariuomenės išvedimo vyriausybė liko viena su ginkluotu priešininku — kaip ir prieš 32 metus, kai Afganistaną paliko ribotas sovietų armijos kontingentas. Ar istorija kartojasi ir kokią traumą padarė karas, skaitykite RIA Novosti autoriaus Filipo Prokudino straipsnyje.
Devintojo dešimtmečio vaikystė ir paauglystė
Kabulo gyventojai siunčia vienas kitam paveikslėlį: Džo Baidenas bučiuojasi su Talibano* lauko vadu mula Abdulu Ghaniu Baradaru (Abdul Ghani Baradar). Visai kaip Leonido Brežnevo bučinys su Ėrichu Honekeriu (Erich Honecker). Sostinės gyventojai juokauja dėl to, kad Amerikos lyderis lyg tyčia paliko ginklus ir įrangą į priekį einantiems mudžahedams.
Karinė talibų sėkmė sukelia prieštaringus gyventojų jausmus: tai, kad jie nugalėjo JAV ir NATO, vėl išvijo okupantus, kelia nacionalinį pasididžiavimą, tačiau daugelis prisimena, kokia tvarka "mokiniai" ("Talibanas" — išvertus iš puštūnų kalbos) įsitvirtino savo emyrate.
"Jie tikriausiai sako: "Ačiū, Baidenai, už ginklus", — piktinasi kabuliečiai.
Amerikiečiai dvidešimt metų kovojo su talibais ir, žinoma, neketino jiems padėti. Su dabartinėmis Afganistano valdžios institucijomis orientacija į Vašingtoną iškrėtė žiaurų pokštą — valdžios šaltiniu jie laikė JAV, o ne savo tautą. O dabar, išvykus sąjungininkams, režimas pakibo ore, jis turi mažai šalininkų. Vietiniai politikai kartais apie tai kalba pašnibždomis, o kartais ir garsiai.
Samandaras savo telefone rodo besibučiuojančių politikų memą, bet paskui rimtėja. 1996 metais, kai talibai be kovos įžengė į Kabulą, jam buvo mažiau nei dešimt metų. Prisimindamas savo vaikystę ir paauglystę vadinamojo Afganistano islamo emyrato sostinėje, jis stengiasi būti nešališkas. "Jie buvo tvarkingi, be vagystės. Iškart už tai rankas nukirsdavo! — jis smarkiai perbraukia delno kraštu per riešą. — Ir rankos nėra. Tai greitai daroma".
"Apskritai, tai neteisinga. Galų gale, jie sugriebė tą, kurį nurodė, o gal jis buvo nekaltas. Bet ir kaltam žmogui nukirsti rankas dėl vagystės yra blogai", — Samandaras trumpam sustoja rinkdamas žodžius. Afganai yra įpratę stebėti savo kalbą. Aplinkui daug skundikų.
Tačiau pašnekovas tarsi prasiveržė: "Jie lipo į viską. Jiems buvo uždrausta dėvėti džinsus — dėvėti tradicinius drabužius, kurie, tiesą sakant, nėra tradiciniai, bet atvežti iš Pakistano. O aš buvau paauglys su džinsais, jie įskundė mane. Jie mušė botagu". Jis vėl stabteli, tikriausiai gailėdamasis to, ką pasakė. Ir priduria: "Tai labai skaudu. Ir tai žemina — jie muša viešai".
1996 metais kebabų gamintojas Halikas taip pat buvo berniukas. Tėvas buvo nužudytas. Septynerių metų sūnus tapo šeimos galva.
"Nuo tada aš esu atsakingas už visus. Dabar ateis Talibanas*, mes turime kažkaip gyventi", — Halikas nesvarsto apie ateitį, ji visada apgaulinga. Prieš dvidešimt metų amerikiečiais apsidžiaugta, tačiau dabar jų nebėra. Geriau ir nebūtų atėję, atsidūsta pašnekovas, viskas susitvarkytų savaime. Iš mandagumo jis pažymi apie sovietų karius: kita vertus, TSRS daug ką pastatė Afganistane.
Pabėgimas iš nelaisvės
Izatula sutiko kalbėtis tik esant tam tikroms sąlygoms. Pakeliui į saugią, jo nuomone, vietą, jis prašo sustoti prie visokiais daiktais prekiaujančio pirklio, perka kramtomąjį tabaką — legalų narkotiką. Jis išdarinėja maišelį, įmeta į burną pagalvėlę. Jam geriau nesakyti jokių priekaištų. Izatula apsirengęs kamufliažą, su nerviniu tiku, nerišliai kalba, gali ir trenkti.
Taksi vairuotojas per ilgai skaičiuoja grąžą, ir Izatulas siunta. Jam atrodo, kad vairuotojas nori jį apgauti, jis staiga pasiima pinigus. Išsigandęs vairuotojas nesiginčija.
Prie kavinės stalo Izatula nusiima skarą, kuri pridengė ant krūtinės pritvirtintą karininko antpetį. Jis nusimovė specialiųjų pajėgų juostas. Istorija apie tai, kaip jį suėmė talibai, yra įprasta.
"Jie mus apsupo, pasibaigė šoviniai. Mes belaisviai buvome išskirstyti. Jie visuomet taip daro, todėl nežinau, kas nutiko kitiems. Kam? Ne, jiems nereikėjo paslapčių, jie tiesiog keršijo. Mes ten daug nužudėme", — pašnekovui sunku tramdyti emocijas, tylus balsas tampa vis garsesnis.
Izatula apsimetė apalpęs nuo skausmo. Beveik taip ir buvo: kankintojas, apsvaigęs nuo narkotikų, jį ilgai ir sumaniai kankino. Supjaustytas specialiųjų pajėgų kareivis buvo numestas ant žemės — kad atsipeikėtų iki kitos "pramogos". Jam pavyko paimti peilį, nupjauti virves ir pabėgti. Susisuka rankoves — ant rankų randai, panašūs į keloidus. Pakelia striukę — taip pat randai.
"Ką aš darysiu su talibais, jei mane pagaus? — Izatulą klausimas, regis, nustebino. —Tą patį, ką ir anksčiau: žudysiu. Jie nieko negaili. Ir po injekcijų eina į mūšį. Ką jiems suleidžia, nežinau". Iš nelaisvės pabėgęs karininkas neketina su niekuo taikstytis.
Greitai jis praranda susidomėjimą pokalbiu, susitraukia, supasi kėdėje. Tada jis sako, kad labai trūksta pinigų: dėl žaizdų jis ilgą laiką nebegalėjo grįžti į tarnybą, o jo pensija maža. Gavęs kupiūras, jis atsisveikina ir eina per gatvę — tiesiai per eismo srautą. Taip visi vaikšto Kabule, tačiau Izatula net nežiūri, patys vairuotojai bando jį aplenkti.
Ilgo karo herojai
Kabulas yra tvorų miestas, visi oficialūs pastatai yra aptverti. Visur yra herojų portretai, dažnai sutinkamas Achmadas Šachas Masudas (Ahmad Shah Massoud). "Panjshir Lion" — net ant saldainių parduotuvės, šalia animacinių filmų personažų atspaudų. Pardavėjas, paklaustas, kas afganų berniukams yra keičiausias — Masudas ar Žmogus-voras, atsako rimtai: "Jie žiūri animacinius filmukus, bet, tikriausiai, Masudas — šalyje vis dar vyksta karas, o jis yra didvyris. Vaikai supranta, kas tai yra, tėvai jiems sako, karas juos supa".
Masudas buvo Afganistano islamo draugijos, kurią įkūrė kitas legendinis politikas Burhanudinas Rabanis (Burhanuddin Rabbani), vadas. Rabanis buvo Afganistano prezidentas, o vėliau, vadinamojo pasipriešinimo metais (nuo 1996 iki 2001 metų), vadovavo Šiaurės aljansui, kovojusiam su Talibanu*. 2011 metais jį nužudė sprogdintojas, kuris turbane nešiojo bombą. Burhanudino sūnus Salahudinas Rabanis (Salahuddin Rabbani) ėjo vidaus reikalų ministro pareigas ir dabar vadovauja jo tėvo sukurtai partijai "Afganistano Islamo draugija".
Salahudinas Rabanis nemano, kad šalis grįžo į 1990-uosius. "Tarptautinė bendruomenė yra Afganistano žmonių pusėje. Kalbant apie talibus, jie skelbia daug, bet esmė ta, kad žmonės nepriims jų sistemos, tokio religijos aiškinimo. Kita vertus, turi būti įsitraukusi vyriausybė su skirtingų bendruomenių atstovais. Afganistanas yra daugiatautė šalis, ir ši įvairovė yra mūsų stiprybė", — pabrėžia pašnekovas.
"Afganai žinojo, kad užsienio pajėgos negali čia likti amžinai. Tačiau kariuomenės išvedimo būdas, sakykime, nėra toks, kokio tikėjomės, tai nebuvo atsakingas žingsnis. Iškart po Dohos (tarp Talibano* ir JAV susitarimų pasirašymo — Sputnik) prasidėjo skubotas pasitraukimas, tačiau įsidrąsinę talibai ir vyriausybė <...> nedalyvavo susitarime. Taikos derybose nebuvo pažangos ir nebuvo susitarimų dėl paliaubų. Tačiau, nepaisant pastarojo meto karinių talibų laimėjimų, jie bus įveikti. Mes tikime, kad karinis pralaimėjimas privers juos susėsti prie derybų stalo".
Afganistano klausimas neturi karinio sprendimo — vis tiek teks susitarti. Talibanas* tai supranta.
Jau atsisveikindamas Rabanis klausia: "Ar jūs buvote Bagrame? Ar jie tikrai pabėgo?" Išklausęs atsakymą, jis ištiesia ranką: "Visgi, nors sovietų kariuomenė ir pralaimėjo tą karą, bet oriai išvyko dienos šviesoje ir su vėliavomis". Matyt, tai ne tas atvejis, kai istorija kartojasi.
* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.