Krašto apsaugos ministerijos vadovas apkaltino Baltarusijos valdžią "globojant" Lietuvą ištikusios migracijos krizės organizatorius. Arvydas Anušauskas sakė, kad prieš kertant sieną nelegaliems migrantams nurodymus duoda "žmonės kamufliažine apranga". Jiems sakoma, "kaip sunaikinti dokumentus, kaip elgtis apklausos metu, ką pasakyti, ko neminėti". Pasak ministro, Vilnius žino "kai kuriuos organizatorius ir vykdytojus, įmones ir organizacijas", dalyvaujančius procese. Plačiau RIA Novosti autorės Irinos Alksnis straipsnyje.
Iš viso nuo metų pradžios Lietuvos pasienio tarnyba sulaikė daugiau nei 1 700 imigrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, kurie pažeidė Baltarusijos ir Lietuvos sieną. Šis skaičius gali neatrodyti labai įspūdingas — ypač atsižvelgiant į neteisėtą srautą, su kuriuo Pietų ir Vakarų Europos šalys susiduria daugelį metų, tačiau jis yra daugiau nei 21 kartą didesnis nei praėjusių metų rodiklis. Tai tapo tokiu rimtu iššūkiu Lietuvai, kad paskatino paskelbti ekstremaliąją padėtį, planus pasienyje pastatyti sieną ir kreiptis į Briuselį pagalbos.
Beje, ES pažadėjo rugpjūtį skirti dešimt milijonų eurų. O Europos pasienio agentūra pradėjo teikti skubią pagalbą Vilniui — į vietą bus išsiųstas papildomas pasieniečių, patrulinių automobilių ir specialiųjų pareigūnų kontingentas, kuris atliks migrantų apklausas.
Beje, Lenkija susiduria su panašia problema. Šalies pasieniečiai pranešė, kad labai išaugo nelegalių migrantų, bandančių kirsti sieną iš Baltarusijos, skaičius. Nors problemos mastas ten kur kas mažesnis — nuo metų pradžios buvo sulaikyti 238 žmonės.
Į tai, kas vyksta, paprastai žvelgiama iš radikaliai pablogėjusių Minsko ir ES santykių — o ypač su Vilniumi ir Varšuva, kurie per pastaruosius metus aktyviausiai dalyvavo prieš Baltarusiją nukreiptoje Europos politikoje, perspektyvos.
Dar gegužės pabaigoje, Vakarų šalims priėmus sprendimą nenaudoti Baltarusijos oro erdvės, Aleksandras Lukašenka teigė, kad jo šalis daugelį metų aktyviai dirbo sulaikydama nelegalius migrantus, tačiau "padėtis pasikeitė": "Dabar pamirškite, patys juos pagausite", sakė jis.
Ir beveik iškart po to Lietuva susidūrė su Afrikos ir Artimųjų Rytų nelegalių imigrantų banga, kurie visiškai legaliu pagrindu atvyksta į Minską, tačiau ten neužsibūna ir siekia patekti į ES.
Iš esmės, Europos Sąjunga tiesiogiai kaltina Baltarusijos valdžios institucijas kurstant ir organizuojant migracijos krizę savo kaimynams. Šiuo atžvilgiu Žozepas Borelis pagal nusistovėjusią tradiciją pagrasino Minskui išplėsti ir sugriežtinti sankcijas.
Tiesa, svarbi aplinkybė lieka už daugumos stebėtojų matymo lauko ribų: iš tikrųjų dabartiniai įvykiai yra naudingi Briuseliui ir Vakarų Europos sostinėms.
Rytų Europa užima gana savitą vietą ES. Regiono šalims buvo paruoštas antrarūšių narių, kurie turi be priekaištų sekti savo vyresnių Vakarų Europos brolių keliu, vaidmuo. Iš dalies tai pavyko, bet tik iš dalies.
Pirma, greitai atsirado dvi šalys — Lenkija ir Vengrija, kurios pasiekė ypatingą statusą sau ir daug aukštesnį suvereniteto lygį, nei buvo numatyta, ir netgi aukštesnį nei turi kai kurie "seni" Sąjungos nariai. ES dar nepavyko prisikviesti renegatų — ir tai tampa vis didesne problema, nes "blogas pavyzdys yra užkrečiamas", o kitos valstybės bando pasukti tuo pačiu keliu.
Antra, Rytų Europa nelabai moka perimti ir įgyvendinti progresyviausias idėjas, vyraujančias abipus Atlanto. Čia aktualiausias yra nacionalinis klausimas — visų pirma Baltijos valstybės išsiskiria aukštu nacionalizmo, ksenofobijos ir antimigrantiško nusiteikimo lygiu. Be to, valdžia vieningai susilieja su reikšminga (ir netgi dominuojančia) visuomenės dalimi.
Europa neturėtų dėl to kaltinti ką nors kitą, o tik pati save, nes Vakarai beveik tris dešimtmečius uoliai užmerkdavo akis į nacionalistinę Latvijos, Lietuvos ir Estijos politiką, kuri įtvirtino pirmosios gynybos linijos poziciją prieš Rusijos "grėsmę" ir tuo pačiu metu tenka susidurti su penktąja kolona — rusakalbiais gyventojais.
Apskritai "suprask ir atleisk" principas jiems sėkmingai taikomas beveik trisdešimt metų.
Pavojaus varpas nuskambėjo per 2015 metų migracijos krizę, kai vieninga Europa atvėrė duris ir išskėtė rankas milijonams pabėgėlių iš pietų. Bet baltai, sekdami tais pačiais lenkais ir vengrais, ne prisijungė prie bendros tolerancijos ir solidarumo šventės, bet, priešingai, visais būdais atmetė jiems parodytą garbę priimti tam tikrą skaičių imigrantų iš Arabų ir Afrikos šalių.
Tada ir buvo atskleistas stulbinamas faktas, kad be priimtinos ir netgi patvirtintos padorioje Europos visuomenėje rusofobijos pasirodo, kad Baltijos šalys kenčia nuo piktinančios ydos — rasizmo ne baltiems žmonėms.
Per pastaruosius metus krizės reiškiniai Europos Sąjungoje pastebimai pablogėjo. Be to, trys respublikos prisideda prie šio proceso, nes, paveiktos "Brexit", taip pat Lenkijos ir Vengrijos patirties, taip pat retkarčiais ėmė rodyti dantis Briuseliui. Pavyzdžiui, šantažu — grasindamos užkirsti kelią ES antikrizinio fondo darbui — jos pernai pasiekė tęstinį finansavimą iš ES išteklių "Rail Baltica" geležinkelio statybai.
Ir dabar Lietuvai prasidėjo migracijos krizė, kuri ne tik pažymėjo naują Europos ir Baltarusijos konfrontacijos ratą, bet ir suteikė ES puikią galimybę skaudžiai pamokyti Vilnių (iš pradžių tik jį).
Juk nelegalių migrantų teises gina labai griežtos Europos Sąjungos taisyklės. Šalis, kurioje jie atsidūrė, yra įpareigota ne tik laikytis sudėtingos procedūros, kad nustatytų jų būsimą likimą, bet ir suteikti atvykėliams priimtinas gyvenimo sąlygas.
Apie tai užsiminė ir Briuselis, žadėdamas skirti dešimties milijonų eurų pagalbą Lietuvai ir nurodydamas, kad jie skirti "patenkinti būtiniausius migrantų poreikius".
Apskritai Europos Sąjunga turi galimybę padėti Lietuvos Respublikai atsikratyti tokių gėdą keliančių pažangiai valstybei rasizmo ir ksenofobijos sąvokų, padidinti tolerancijos lygį pagal pažangiausias idėjas — ir visa tai nedidelės (kol kas nedidelės) arabų ir afrikiečių bendruomenės šalies teritorijoje pagalba.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pagalba.