Žaliųjų partija, pasiūliusi 40 metų Annalen'ą Baerbock kandidate į kanclerio postą, ėmė sparčiai populiarėti — ir tam tikru momentu jos reitingai netgi pranoko dabar valdančios CDU-CSU reitingus ir priartėjo prie 30 proc. Atrodė, vis labiau tikėtina, kad po rugsėjo rinkimų "žalieji" ne tik pateks į naująją valdančiąją koaliciją, bet ir taps ten pagrindine jėga, užims kanclerio kėdę, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Tačiau Annalen'os Baerbock kilimas buvo toks pat greitas kaip ir kritimas — ir dar nėra aišku, ar jis sustojo. Baerbock taip stipriai propagavo vokiečių žiniasklaida, jos tapo tiek daug visur, kad žmonės pradėjo ja nusivilti. Žinoma, padėjo ir nenuoseklumai jos biografijoje (pavyzdžiui, organizacija, kuriai ji iš tikrųjų niekada nepriklausė), deklaracijoje nenurodyti partijų mokėjimai ir jos knygoje aptiktas plagiatas. Nuodėmės nėra labai sunkios, tačiau iš viso jos sukėlė "žaliesiems" nemalonų poveikį: dabar jų reitingai jau siekia 17–20 proc. ir gali smukti dar. O nemaloniausia "žaliesiems" — valdančiosios koalicijos partijų pozicijos pradėjo atsigauti.
Taip, CDU-CSU nebeturi Merkel 35 ar daugiau procentų, tačiau 28 procentai šiuo metu nėra blogai. Beveik iki vienaženklių skaičių sumažėjęs BPD netikėtai sugebėjo susigrąžinti kai kurias prarastas simpatijas — ir štai dabar ji turi beveik tiek pat, kiek "žalieji". Tai nereiškia, kad dabartinė koalicija išliks po rugsėjo rinkimų, jos žlugimas yra beveik iš anksto nustatytas, kaip ir Merkel pasitraukimas. Tačiau socialdemokratų prisikėlimas ir vis didėjančios simpatijos Merkel įpėdiniui Arminui Lašetui rodo, kad bet kokiu atveju senosios partijos vis tiek kurs naują koaliciją — nepaisant to, ar ji bus kairiosios, ar dešiniosios krypties. Žinoma, "žalieji" bus pakviesti į koaliciją, tačiau toli gražu ne į pagrindinį vaidmenį (ir jei dabartinės tendencijos tęsis, tada jie net neturės antraeilių vaidmenų). Ir tai yra iš esmės svarbu — be kita ko ir Rusijai.
Nes "žalieji" dabar žaidžia atvirai proatlantinį žaidimą — kas juokinga partijai, kuri atsirado daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Ne, "žalieji" netapo militaristais — tačiau partija yra taip griežtai įtvirtinta globalistiniuose projektuose ir struktūrose (tai yra anglosaksų matricoje), kad iš esmės ji priešinasi Rusijos ir Vokietijos santykių gerinimui. Tai ryškiausiai pasireiškia "Nord Stream-2" istorijoje. Baerbock pasisako už beveik užbaigto projekto atsisakymą, ir visi jos argumentai, tarp jų ir ekologiniai, yra atvirai spekuliaciniai.
Vamzdynas kelia grėsmę Ukrainos saugumui, sako Baerbock — tai neva ir Putinas patvirtino (akivaizdu, kad tai yra fikcija). Ir tai neatitinka ES ir jos "rytinių kaimynų" — tai yra tos pačios Ukrainos — užsienio politikos interesų. O kas atitinka Europos užsienio politikos interesus? Amerikos SGD pirkimai? Parama beprotiškiems Ukrainos atlantizavimo planams?
Be to, Baerbock mano, kad NS-2 "trukdo Europos energetiniam suverenitetui", tačiau kaip galima užtikrinti ES energetinį suverenitetą, jei atsisakoma visų energijos šaltinių, pradedant atominėmis elektrinėmis ir baigiant gamtinėmis dujomis? Žalioji energija yra ne tik labai brangi (tai yra, sumažina Europos Sąjungos konkurencingumą), bet ir bet kuriuo atveju nėra pajėgi pakeisti įprastą energiją. Tai puikiai supranta dauguma vokiečių — nepaisant visų globalistų propagandinių pastangų, įtikinančių visus, kad nėra alternatyvos "žaliai ateičiai".
Reitingų kritimą skaudžiai suvokia "žalieji" — jie jau kalba apie Baerbock persekiojimą, kad su ja elgiamasi kaip su moterimi... Tai yra, jie taip pat bando žaisti feminizmu — kuris po 16 Merkel valdymo metų atrodo tikrai pigiai.
Bundestago pirmininkas Wolfgang'as Schäuble gerai sureagavo į tokius kaltinimus. Jis prisiminė seną posakį, kad "jei negali pakęsti karščio, neturi ką veikti virtuvėje". Iš tiesų rinkimų kampanija Annalen'ai Baerbock pasirodė per sunki, tačiau tai įvyko todėl, kad Vokietijos politinėje arenoje "žalieji" jau seniai egzistavo beveik šiltnamio sąlygomis.
Taip, amžių sandūroje jie buvo valdančiosios koalicijos dalis visos Vokietijos lygmeniu (Gerhard'o Schröder'io vyriausybėje), o vienai iš Vokietijos žemių Badenui-Viurtembergui jau dešimt metų vadovauja "žaliasis" Winfried'as Kretschmann'as. Tačiau dar neseniai niekas jų nesuvokė kaip jėgos, galinčios atlikti pagrindinį vaidmenį federaliniu lygmeniu. Ir dabar, "liaudies partijų" (tai yra, CDU-CSU ir SPD) krizės fone, kai "žalieji" staiga pradėjo pretenduoti į pirmuosius vaidmenis, jie buvo kruopščiai sutriuškinti.
Būtent kruopščiai — atsižvelgiant į tai, ką jie padarė ir daro su kitu pretendentu į pirmuosius vaidmenis, "Alternatyva Vokietijai". Negalint paprasčiausiai uždrausti šios parlamentinės partijos (kurios reitingai siekė 20 proc.), ji tiesiog demonizuojama, ignoruojama ir izoliuojama (iš esmės draudžiant kitoms partijoms bendradarbiauti su "Alternatyva" bet kokiu lygiu), kaltinama šmeižikiškais ryšiais su užsieniu (žinoma, su Rusija), prižiūrimi specialiųjų tarnybų. Nieko panašaus negresia "žaliesiems" net iš tolo, nes "Alternatyva" yra tikra kontrelito partija, kuri kategoriškai netinka valdančiajam elitui.
"Žalieji" yra tik vienas iš sisteminių žaidėjų, nors ir per daug pastebimai veikiamas užsienio. Bet tai yra to, kurio vokiečių elitas net negali įvardyti, įtaka — Atlanto, globalistinės struktūros.
Todėl "žalieji" tiesiog švelniai paaukštinami iki ten, iki kur jie jau užaugo — jaunesnysis rimtų žmonių partneris. Kas valdys Vokietiją po Merkel pasitraukimo — kaip Wolfgang'as Schäuble, 78 metų sunkiasvoris, turėjęs puikias galimybes tapti kancleriu dar prieš pasirodant Merkel.
Angela kirto jo kelią, tačiau jis išlaikė įtaką ir ambicijas. Ir jis niekur neketina trauktis — dabar "antras numeris" šalyje (o Bundestago vadovo postas yra aukštesnis nei kanclerio postas pagal Vokietijos konstituciją) vėl kandidatuoja į parlamentą. Tęsti vadovavimą Vokietijai yra rimtas reikalas, netinkantis "žaliajai" Annalen'ai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.