Antibaltarusiška virtualybė keičia lietuvišką realybę. Kasdien aukščiausio rango politikai toliau gąsdina tautą prieš Lietuvą vykdomu "atviru karu". Jau nebe hibridiniu.
Politikai tarpusavyje rungtyniauja, kas pasiūlys geresnį būdą sustabdyti nelegalius migrantus iš Azijos ir Afrikos. Šiemet jų Lietuvoje sugaudyta jau daugiau kaip 1 500. Ir skaičiai auga.
Aritmetika paprasta. 130–150 nelegalų per dieną — apie 50 000 per metus. Alytaus miestas. Na, sumažinkim iki 50 atbėgėlių per parą. Tai jau visas Palangos miestas ne sezono metu. Lietuvai tai humanitarinė katastrofa.
Fone dar sankcijos Baltarusijai. O tai Klaipėdos jūrų uosto bei Lietuvos geležinkelių nutrauktų pervežimų šimtai milijonų eurų nuostoliai. Nuostoliai Lietuvai.
Kontekste artėjanti finansinė ir ekonominė krizė, kurios tikimybės niekas net iš Lietuvos banko ekonomistų nebesivargina neigti. Akivaizdi 2008 metų krizės preliudija.
Tik tada nebuvo pandemijos. Nebuvo tada prasidėjusio geopolitinio pasaulio įtakų perdalinimo, galinčio nušluoti pafrontės valstybes ir tautas. Įsižiūrėjus — vaizdas apokaliptinis. Ne virtualus.
Dėl migrantų krizės sušauktas neeilinis Seimo posėdis. Centrinę šalies valdžią aštriai kritikuoja merai. Nerimauja ir piktinasi eiliniai gyventojai. Visus ne tik stebina, bet ir piktina nepasirengusių krizei valdančiųjų noras migrantų prieglobstį perkelti ant savivaldybių pečių. Pakeliui ir ant Europos Sąjungos.
Lietuvos politikai ir specialiosios tarnybos teigia, kad Baltarusijos valdžia tyčia organizuoja migrantų gabenimą į Lietuvą. Neva tai daroma specialiais lėktuvų reisais iš Irako. Ir Baltarusijos specialiosios tarnybos dirba kartu su nusikaltėliais. Toks nusikaltėlių tandemas. Be abejo, baltarusiams padeda Maskva. Taip teigia "žinovai". Kaipgi be Maskvos rankos!
Kokios priemonės padėtų stabdyti nelegalų srautą?
Skamba ir karingi siūlymai — dujos, elektra, minos, šaudyti be įspėjimo, šaudyti po įspėjimo, permesti atgal per tvorą, sodinti migrantus į kalėjimus kaip "agresijos prieš Lietuvą tiesioginius dalyvius". Norint permesti per tvorą, reikia ją pastatyti. Pradėjo statyti. Kol kas spygliuotą.
Išvada viena — šalies valdžia šios krizės buvo užklupta netikėtai. Neturėjo ir neturi strateginio plano, kaip ją suvaldyti. Nors, daugelio politikų ir ekspertų teigimu, visa tai buvo galima seniai numatyti. Lietuvos valdžia nieko nedarė naiviai tikėdamasi, kad visą laiką ir bus ramu. Ramu, nepaisant Lietuvos oficialių asmenų atvirai užgaulios retorikos prezidento Lukašenkos atžvilgiu. Ramybės naiviai tikėtasi, tuo pat metu palaikant skleidžiamą informaciją, kuria siekiama kelti kaimyninės valstybės piliečių nepasitenkinimą savo valstybe. Skatinant nusivylimo nuotaikas.
Nors ir virtualiai, Baltarusijos visuomenė buvo skaldoma ir tarpusavyje priešinama. Virtuali realybė yra vieta, kurioje žmogus, net valstybė atrodo. Tik atrodo.
Tikrovėje veikiama. Virtualybėje mes, įskaitant ir valstybę, turime reikalą su save kuriančiais konstruktais. Tikrovėje žmonės ir reiškiniai tikri. Tampa komiška ir vienu metu dramatiška, kai šios dvi realybės susiduria. Kai virtualybės dėsnius "atrodanti" visuomenė ar net valstybė bando perkelti į tikrovę, kurioje reikia veikti. Lietuvos dabartiniai santykiai su Baltarusija yra iliustratyvus šių dviejų realybių susidūrimo atspindys.
Lietuva santykius su Baltarusija formavo pagal įspūdingiausius virtualios realybės kanonus. Apšvietė valdiškų institucijų pastatus ir savo Facebook profilius balta—raudona—balta vėliava. Visuomenininkas Andrius Tapinas pasienyje organizavo "Baltijos kelią 2".
Dar buvo koncertai. Per Lietuvos ir Baltarusijos pasienį buvo skraidinami meškiukai su balionėliais. Būta ir daugiau akcijų atrakcijų. Lietuviai nuoširdžiai nuo sofos ir Facebook'e rėmė demonstracijas kaimyninėje valstybėje. Valdžios paskatinti lietuviai nuoširdžiai rašė tūkstančius įrašų socialiniuose tinkluose koneveikdami "paskutinį Europos diktatorių".
Ir ką? Padėjo? Baltarusija nuo meškiukų ir koncertų jau visa demokratinė pagal visus standartus? Jau priimta į ES šeimą? Tapo NATO nare? Ne, šiomis dienomis pasitraukė iš Rytų partnerystės projekto. Kokia tai partnerystė, jeigu tau partneriai taiko sankcijas. Kad būtų sunkiau, blogiau. Ekonomikai, žmonėms.
Visi tiki, nori tikėti taika ir meile visame pasaulyje. Ir... trisdešimt metų Lietuvos Respublika turi kiaurą sieną. Tiksliau, jos neturėjo. Sugyveno su kaimyne.
Virtualybėje sienų nėra. Ten tik meilė, gėris ir vaivorykštiniai vienaragiai po žemuogių pieveles laksto.
Tikrovėje — rūsti realybė. Santykis su Lukašenkos Baltarusija iš esmės yra dviejų realybių sankirta. Prezidentas Lukašenka gyvena ir veikia tikrovėje, Lietuvos valdžia — virtualybėje atrodo. Tik atrodo.
Lietuviai, užauginti ES, NATO pavėsyje, užliūliuoti įvairiausių NVO gerųjų praktikų bei užkerėti vietos politologų ir toliau kariauja savo Facebook karus. Tesugebėdami Aleksandrą Lukašenką pravardžiuoti diktatoriumi bei abejoti jo protiniais gebėjimais.
"Paskutinis Europos diktatorius" tokios prabangos neturi. Didžiausia ir esminė Lietuvos elito ir jo mėgdžiotojų klaida yra laikyti jį neprotingu, t. y. durniumi.
Diktatorius nėra ir negali būti durnius. Tokie neišgyvena. Būti diktatoriumi — tai ne tik ledo ritulį žaisti. Reikia judinti smegenis. Ir būti lyderiu.
Būti lyderiu reiškia kiekvieną dieną dalyvauti kovoje už išgyvenimą. Be kita ko ir savo valstybės. Atminti, kad kiekvieną sekundę į tave gali būti nutaikytas ginklas, pakišti nuodai ar kitaip fiziškai pasikėsinta. Tai įvairiausių socialinių grupių, įvairiausių interesų derinimas. Kad nė viena neįgytų tokios įtakos ir galios, kad galėtų neteisėtai pakeisti vadovą bei sukelti destrukciją ir chaosą šalyje.
Kiekviena "paskutinio Europos diktatoriaus" diena — laimėta kova už išgyvenimą. Ne tik savo. Baltarusijos. Baltarusių. Tikrovėje. Ne kokiam Facebooke ar parodomojoje akcijoje atrakcijoje.
O lietuviai su meškiukais ir balionėliais bei demokratijos vertybių eksportu įlindo... Manote, Baltarusijos lyderiui labai rūpi tai, kad lietuviškieji "influenceriai" ir samdomi apžvalgininkai jį durniumi, išprotėjusiu diktatoriumi vadina? Jam .... — čia tiktų necenzūrinis žodis.
Antibaltarusiška virtualybė pavirto į lietuvišką realybę šiapus Lietuvos valstybės sienos.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Baltarusija siekia pakeisti Lietuvos politiką. Tarp virtualybės ir realybės pasiklydo ir ministras?
Landsbergio pareiškimo išvakarėse Lietuvos užsienio reikalų ministerija akreditavo "Baltarusijos demokratinę atstovybę" Lietuvoje. Lietuvos URM teigimu, atstovybė akredituota, atsižvelgus į Baltarusijos opozicijos lyderės Svetlanos Tichanovskajos kreipimąsi. Šis sprendimas suteikė oficialų statusą Vilniuje veikiančiai Tichanovskajai ir jos komandai.
Dar viena Lietuvos virtuali akcija atrakcija — virtuali Baltarusijos prezidentė, virtuali Baltarusijos ambasada. Su oficialiu statusu.
Tikrovėje antradienį Baltarusija pranešė, kad šalyje veikiančią Lietuvos ambasadą mažina iki minimumo. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija šį sprendimą argumentuoja Lietuvos iniciatyvomis, kurios yra nedraugiškos ir skatina konfrontaciją.
Lietuva į šį Baltarusijos žingsnį atsakė sprendimu, kad iki šių metų liepos 12 dienos vidurnakčio Baltarusijos ambasados Lietuvoje diplomatinis personalas turi būti sumažintas iki vieno darbuotojo (konsulinėms funkcijoms vykdyti), administracinėms ir techninėms funkcijoms vykdyti gali likti ne daugiau nei 3 ambasados darbuotojai.
Šis Lietuvos ir Baltarusijos diplomatinių atstovybių apsikeitimas išsiunčiamu personalu rodo dar labiau blogėjančia santykių būklę. Realybėje!
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.