VILNIUS, rugpjūčio 7 — Sputnik. Tačiau yra būdų, kaip sulėtinti biologinį laikrodį. Apie tai rašo RIA Novosti autorė Alfija Jenikejeva.
Stiklinės lubos
Seniausiam žmogui Žemėje, japonei Kane Tanaka, yra 118 metų. Ji gyvena slaugos namuose Fukuokos mieste ir praktiškai nesiskundžia savo sveikata. Tačiau bendrame ilgaamžiškumo sąraše Tanaka yra tik trečia — po amerikietės Saros Knaus (mirė sulaukusi 119 metų) ir prancūzės Žanos Kalman (122 metai).
Remiantis tarptautinės gerontologų komandos skaičiavimais, absoliuti žmogaus gyvenimo riba yra 120–150 metų. Jie sukūrė su amžiumi susijusių pokyčių žmogaus organizme modelį. Jis pagrįstas biologiniu senėjimo žymeniu — kraujo kūnelių: eritrocitų, trombocitų ir leukocitų koncentracija.
Išanalizavę šį parametrą ir kitą informaciją apie beveik pusės milijono žmonių amžių ir sveikatą (pasinaudoję Didžiosios Britanijos biobanko ir JAV ilgalaikio tyrimo NHANES duomenimis), mokslininkai nustatė asmens būsenos rodiklį — DOSI (dinamiška organizmo būsena). organizmo dinaminės būsenos rodiklis).
Paprastai jis didėja nuo gimimo iki 20 metų ir nesikeičia iki maždaug 50 metų. Tada vėl auga. Be to, kuo daugiau žmonių serga, tuo didesnė DOSI. Taigi, straipsnio autoriai padarė išvadą, rodiklis atspindi žmonių senėjimo greitį.
DOSI įtakoja ligos ir stresas, tačiau tada, kaip taisyklė, jis grįžta prie amžiui būdingų vertybių.
Mokslininkai sutelkė dėmesį į greitį, kuriuo rodiklis grįžta į ankstesnį lygį. DOSI vertės buvo tiriamos imant keturis šimtus palyginti sveikų rusų. Paaiškėjo, kad su amžiumi greitis mažėja, ir kuo vyresnis žmogus, tuo ilgiau reikia stabilizuotis. Kitaip tariant, bėgant metams organizmui tampa vis sunkiau susidoroti su vidiniu ir išoriniu stresu. Ir kai jis nebegali to padaryti, ištinka mirtis. Manoma, kad maksimali gyvenimo trukmė yra 120 metų.
Kai straipsnio autoriai atsižvelgė į kitus parametrus — ypač į fizinio aktyvumo lygį (įvertino kūno rengybos stebėtojai), riba padidėjo iki 150 metų.
Greitis nesikeičia
Danijos, Amerikos ir Didžiosios Britanijos mokslininkai padarė panašias išvadas, išanalizavę žmonių populiacijų ir kelių primatų rūšių mirtingumo lenteles. Paaiškėjo, kad žmonės, kaip ir gyvūnai, sensta tam tikru greičiu, kuriam įtakos daryti beveik neįmanoma.
Mokslininkai ištyrė šešių primatų rūšių iš skirtingų žemynų ir devynių žmonių populiacijų gyvenimo trukmės duomenis. Buvo pavyzdžių tų, kurie gyveno nuo XVII iki XX amžiaus, ir du šiuolaikinių medžiotojų-rinkėjų pavyzdžiai. Nustatyta, kad kuo ilgiau rūšies atstovai vidutiniškai gyvena, tuo sinchroniškiau jie miršta — maždaug tokio pat amžiaus. Tai reiškia, kad ilgėjant gyvenimo trukmei anksčiau ar vėliau primatai (įskaitant žmones) priartės prie biologinės ribos.
Tada, remdamiesi gautais duomenimis, mokslininkai sukūrė kompiuterinį kiekvienos populiacijos mirtingumo dinamikos modelį. Tokių parametrų kaip kūdikių ir foninio mirtingumo pokyčiai neturėjo reikšmingos įtakos gyvenimo trukmei. Tačiau senėjimo tempas gali žymiai pakeisti šį rodiklį.
"Straipsnio autoriams pavyko gauti eksperimentinį patvirtinimą dėl vadinamosios to paties senėjimo greičio hipotezės, kuri daro prielaidą, kad vienos rūšies gyvų organizmų rėmuose tikimybė mirti tam tikrame amžiuje yra pastovi. Visa tai teigia, kad keičiant senėjimo greitį egzistuoja esminiai biologiniai apribojimai, ir dar reikia išsiaiškinti, ar būsima medicinos pažanga sugebės juos įveikti", — sakė Aleksejus Vlasovas, senėjimo ir su amžiumi susijusių molekulinių mechanizmų tyrimų centro tyrėjas.
Mokslininko teigimu, egzistuoja daugiau nei šimtas skirtingų senėjimo hipotezių, tačiau vis dar daug neaišku dėl mechanizmų molekuliniu lygmeniu.
"Maskvos fizikos ir technologijos institute mes atkakliai sprendžiame senėjimo problemas būtent molekulinių mechanizmų požiūriu. Nerealu sustabdyti procesą, tačiau galima kovoti su su amžiumi susijusiomis ligomis ir bent pagerinti žmonių gyvenimo kokybę", — sakė jis.
Atsukti laiką atgal
Tačiau prieš dvejus metus amerikiečių mokslininkai paskelbė, kad jiems pavyko paveikti epigenetinius (neužprogramuotus DNR) senėjimo veiksnius. Tiesa, atsitiktinai. Jie norėjo pagerinti užkrūčio liaukos — imuninės sistemos organo — funkcionavimą, kurio ląstelės su amžiumi pamažu keičiamos riebaliniu audiniu. Norėdami tai padaryti, per metus devyniems 51-64 metų savanoriams buvo duotas kokteilis vaistų su augimo hormonais ir vaistais nuo diabeto.
Kaip ir tikėtasi, tiriamųjų kraujyje padidėjo užkrūčio liaukos gaminamų T-limfocitų skaičius. Tačiau lygiagrečiai paaiškėjo, kad eksperimento metu jo dalyviai vidutiniškai buvo dvejais metais jaunesni. Mes kalbame apie epigenetinį amžių, kurį lemia metilo etikečių skaičius DNR. Kuo daugiau jų, tuo vyresnis žmogus ir kuo arčiau mirties.
Pasak mokslininkų, per pirmuosius devynis mėnesius senėjimas lėtai atsitraukė, o paskui pagreitėjo. Praėjus šešiems mėnesiams po eksperimento pabaigos, jo dalyviai vis dar išlaikė naują biologinį amžių.