Tragedijos siužetas, deja, yra gerai žinomas. Okupacijos metais daugelis afganų pradėjo bendradarbiauti su JAV kariuomene. Dabar jie visi bijo Talibano* keršto, rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.
Tik nedaugeliui — kaip amerikiečių paskirtam šalies prezidentui — pavyko pabėgti į atsarginį aerodromą užsienyje. Likę bendrininkai maldavo amerikiečių diplomatų duoti jiems vizą, nusivylė ir skubėjo į kitas ambasadas. Tačiau NATO valstybės, kurios daugelį metų išlaikė savo kontingentą Afganistane, nesuteikė sąjungininkėms nė menkiausios galimybės išgyventi. Jie buvo užsiėmę savimi: susikrovė daiktus, sudegino dokumentus ambasadose, sulipo į lėktuvus.
Naujas tragedijos veiksmas įvyko Kabulo oro uoste. Siaubo apimti afganai ėmė plūsti į pakilimo taką, JAV kariuomenė šaudė į juos, pridengdama "baltųjų sahibų" pabėgimą. Žuvo keli žmonės.
Šioje istorijoje nėra nieko naujo. Panašiai amerikiečiai pabėgo iš Saigono. Pas juos dirbę pietų vietnamiečiai būriais šturmavo Amerikos ambasadą, skubėdami plaukti paskui išvykstančių amerikiečių transportą: jie taip bijojo likti savo tėvynėje ir atsakyti už nusikaltimus, padarytus įsibrovėlių įsakymu.
Bauginamai reguliariai nuo partizanų rankų miršta vertėjai, dirbantys amerikiečiams Irake. Dažnai žmogus sulaukia grasinimų, prašo pagalbos norėdamas gauti Amerikos vizą, tačiau jam atsisakoma padėti. Netrukus kolaborantas randamas nušautas — kartais kartu su šeima ir draugais.
Jau dabar žuvusiųjų skaičius siekia tūkstančius. Baisu įsivaizduoti, kas nutiks šiems vargšams žiemą, paskelbus apie amerikiečių karių išvedimą iš Irako. Net Amerikos kariuomenė — ne patys sentimentaliausi žmonės pasaulyje — prašo savo vyriausybės parodyti bent šiek tiek žmoniškumo ir padėti dirbantiems okupuotose šalyse darbuotojams.
Bet ne, Valstijų politika lieka nepakitusi. Tai nuolatinė ir demonstratyvi tų, kurie pasitikėjo, išdavystė.
Amerikos kolaborantų likimas, kaip matome, liūdnas. Kodėl jų gretos niekaip nemažėja? Kodėl žmonės visame pasaulyje dirba šį nešvarų ir pavojingą darbą? Ir ne tik skurdo kamuojamame Afganistane, bet ir kažkada sovietmečiu klestėjusiose Baltijos šalyse?
Esmė ta, kad būsimus policininkus visame pasaulyje Amerikos režimas, galima sakyti, augina trimis etapais. Iš pradžių jie yra tiesiog progresyvios pasaulinės darbotvarkės šalininkai. Aktyvistai, kovotojai už visa, kas gera, prieš visa, kas bloga.
Daugelis jų visą gyvenimą dirbs gerą darbą ir liks sąžiningi piliečiai. Tačiau tam tikru momentu dalis supranta, kad pagrindinis progreso priešas — staiga — jų pačių šalis ir joje gyvenanti visiškai neteisinga liaudis.
Šiame etape šviesaus veido aktyvistas bando atsiriboti nuo savo žmonių. Jis ir toliau vykdo dabartinę darbotvarkę, rūšiuoja šiukšles ir geria savo veganišką latte, tačiau jis vis labiau užsibūna siaurame rate žmonių. Ir tuo pat metu jis jaučiasi priklausantis nušvitusių "aukštos prabos" žmonių, kurie šiandien gyvena šimtuose megapolių, nuo Nairobio iki Pekino, nuo Buenos Airių iki Maskvos, kastai.
Tačiau metai bėga, aktyvistas sensta, niekas nesikeičia. Šalis vis dar ta pati, tie patys netikę žmonės, o čia jis — toks baltai apsirengęs "superžmogus".
Ir štai aktyvistą užvaldo kerštingos svajonės apie tai, kaip teisingi demokratai iš pagrindinės demokratijos pagaliau įžengs į jo šalį, demokratizuos viską, kas juda, o jis, aktyvistas, bus paskirtas gauleiteriu netinkamų žmonių miniai vadovauti.
Na, ar bent jau taps visada pasiruošusiu veikti policininku. Jis gaus gerą atlyginimą doleriais ir persekios pavaldžius gyventojus.
Policininkams iš posovietinės erdvės šios svajonės rutuliojasi pagal du scenarijus. Pirmajame progresoriai, padedami Amerikos kariuomenės, susidoroja su netinkama savo šalies populiacija. Pagal antrą, jie eina užkariauti Maskvą. Daugelis mūsų amžininkų dešimtmečius gyvena tokiose fantazijose.
Kerštingumas, pavydas, svajonė būti šeimininku — tai, žinoma, yra pagrindiniai nevykėlio požymiai. Tačiau nevykėlis yra smegenų, o ne piniginės būsena.
Tarp latentinių policininkų yra daug "mažorų" ir "rantjė", dažnai jie yra turtingi ir sėkmingi piliečiai. Taigi, šalies viduje — vis dar nepriklausomoje ir nedemokratizuotoje — auginamas visas sluoksnis žmonių, kurie mielai atiduos savo tėvynę įsibrovėliams, net ne tam, kad gautų kokią nors naudą, o tiesiog, kad pasijuoktų iš savo tautiečių.
Visi šie procesai vyko prieš mūsų akis Ukrainoje, Gruzijoje ir Baltijos šalyse. Kam toli eiti? Kažkada visuomenė buvo tokia pasipiktinusi dėl incidento su "Kolia iš Urengojaus" būtent todėl, kad čia buvo labai aiškiai matomas procesas, kai geras rusų berniukas tapo būsimu policininku. Nuo Kibalčišo iki Blogiečio greitai ir nebrangiai — tik už kelionę į Vokietiją.
Laikas nuo laiko amerikiečiai vis "palieka ant ledo" savo sąjungininkus: nepuola gelbėti, pavyzdžiui, kariniuose konfliktuose. Imkime gruzinus 2008 metais. Arba kurdus 2019 metais. Na, sąjungininkai miršta. Tačiau juos pakeičia nauji — eina kaip lemingai į savižudybę.
Palaužiami aistros atsižadėti savo žmonių, šie piliečiai nesupranta, tiksliau, nenori suprasti vieno paprasto dalyko. Jie gali save laikyti kosmopolitais, kiek nori, be perstojo traukti teisingiausias giesmes ir savo tėvynę vadinti išskirtinai — "ši šalis". Šerifui nerūpi šie indėnų šauksmai.
Amerikiečiams jie tik svetimi laukiniai — kartais pavojingi, su "kalašnikovu", kartais juokingi — su išsiuvinėtais marškiniais ir kepurėmis ant galvos. Jokia veganiška latte ir Oksfordo prononai neprivers Vakarų šalių pripažinti policininkų lygiaverčiais partneriais. Jei reikės, jie bus sunaikinti tokiu pat abejingumu kaip ir visi kiti gyventojai ir išduoti su ypatingu cinizmu.
Bet palaukite, mes esame lyg ir Europoje. Tai ne kažkoks Irakas, į mus — ypatingas požiūris, mano netapę "policajais". Bet, deja, amerikiečiams tokios smulkmenos nerūpi. Prisiminkite Jugoslavijos likimą. Į Europos šalies sostinę Belgradą nukritusios amerikiečių bombos nužudė ir Miloševičiaus šalininkus, ir "vakarietiškų vertybių" gerbėjus.
Slėptuvėse nuo bombų tiek seni komunistai, tiek jauni globalistai drebėjo iš baimės. Pažangi dienotvarkė niekada neišgelbėjo jos šalininkų nuo baltųjų meistrų rūstybės.
Žvelgdamas į tai, kas vyksta Afganistane, Ukrainos ir Baltijos šalių elitas kažkaip sudrebėjo, susirūpino. Atleiskite, pasirodo, kad amerikiečiai gali išvykti? Na, panašu, kad taip. Ukraina be dujotiekio tapo lagaminu be rankenos. Baltijos tigrai neturi nieko, išskyrus skolas. Kam jie reikalingi amerikiečiams? Kaip karinis placdarmas kovai prieš Rusiją? Tačiau partneriai, atrodo, suprato, kad tai beviltiškas ir beprotiškas verslas. O taip, jie gali išvykti bet kurią akimirką, palikdami griuvėsius, depresiją ir visišką skurdą. "Policajai", taip svajoję važiuoti pro Raudonąją aikštę amerikiečių tankais, susigūžė ir išsigando. Viršūnė, žinoma, paruošė sau jaukius alternatyvius aerodromus. Tačiau žemesni okupacinės administracijos laipsniai, matyt, turės grįžti į realybę.
Rusija, kaip posovietinės erdvės civilizacinis centras, pasirūpins, kad šis procesas vyktų sklandžiai ir palyginti neskausmingai. Ir paguoda sudaužytoms svajonėms bus ta, kad be amerikiečių gyvenimas limitrofų šalyse bus kur kas geresnis. Nes blogiau jau negali būti.
* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.