Po Seimo rinkimų 2020 metais Lietuvoje pasikeitė vyriausybė, įskaitant užsienio reikalų ministrą, kuriuo tapo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Tačiau, kadangi tarptautinė šalies politika yra labai inercinė, tada buvo sunku tikėtis joje kardinalių permainų. Bet konservatoriai kartu su prezidentu Gitanu Nausėda pasistengė.
Žaidimas be pasekmių
Anksčiau Lietuvos užsienio politikoje viskas buvo paprasta: pagrindinis sąjungininkas ir saugumo garantas — Amerika kartu su NATO, pagrindinė grėsmė ir priešas — Rusija, Europa turi duoti pinigų. Pagrindinė tarptautinė misija — stiprinti transatlantinį ryšį, supriešinti Europą su Rusija ir demokratizuoti (o tiksliau, atplėšti nuo Maskvos) postsovietinę erdvę.
Donaldas Trampas ėmė didinti įtampą JAV santykiuose su Europa ir NATO, kas komplikavo Lietuvos padėtį, nes vertė rinktis tarp Vašingtono ir Berlyno/Paryžiaus. Tačiau problema nespėjo tapti kritine, o po to atėjo Džo Baidenas, kuris stabilizavo situaciją. Tiesa, nesutarimai tarp Europos ir Amerikos išlieka, ir JAV elite yra įvairios stovyklos, bet tai niekada nesukurdavo rimtų iššūkių (apčiuopiamų nuostolių) Lietuvai kaip valstybei.
Kitaip tariant, ilgą laiką didžiausias jos užsienio politikos pliusas buvo tas, kad jos vadovų žodžiai ir veiksmai šioje srityje beveik nepaveikė šalies gyventojų gerovės. Be abejo, turėdama konstruktyvius arba bent jau mažiau konfliktinius santykius su Rusija, Lietuva galėtų gauti nemažai papildomos ekonominės naudos. Taip pat galima būtų remti Baltarusijos opoziciją ir kartu stabiliai pirkti pigią Astravo elektrą. Tačiau jau tiek to — pakenčiami politinių žaidimų kaštai.
Ir tada atėjo "Tėvynės sąjunga", kuri vieną kartą jau padarė Tėvynei meškos paslaugą, pardavusi "Mažeikių naftą" neaiškiems amerikiečiams iš "Williams".
Dabar konservatoriai pradėjo nuo mažo — nusprendė nušalinti prezidentą nuo kelionių į ES vadovų tarybos susitikimus, kas menkina šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, nes susidaro įspūdis, kad "tie lietuviai negali net susitarti, kas į Briuselį važiuos". Papildomai jį gadina akivaizdžiai skirtingi URM ir Prezidentūros požiūriai į LGBT problematiką.
Trumpai sakant, konservatoriai bando vykdyti savo užsienio politiką, o Nausėda, kaip pasakė Žygimantas Pavilionis, tik simbolinė figūra, į kurią galima nekreipti dėmesio. Bet su tuo dar galima susitaikyti — kaip pasakytų paprastas žmogus, tegul ten riejasi tarpusavyje, svarbiausia, kad manęs tai niekaip nepaveiktų.
Ir tada Minske nusileido lėktuvas...
Ką pasėsi, tą ir pjausi
Įdomiausia tai, kad šiandien Romaną Protasevičių visi pamiršo, bet istorijos pasekmių Lietuvai sunku nepastebėti. Jau sanatorijos "Belorus" atvejis turėjo priversti valdančiuosius vykdyti atsakingesnę politiką Minsko atžvilgiu, kad nenukentėtų Lietuvos piliečių interesai. Bet kada tie interesai rūpėjo tiems valdantiesiems? Viskas baigėsi sektorinių sankcijų įvedimu prieš Baltarusiją ir didžiuliais Klaipėdos uosto bei "Lietuvos geležinkelių" nuostoliais.
Ar galėjo būti kitaip? Tikrai galėjo. Bet Lietuvos vadovai sako, kad nieko čia baisaus. Na, gal premjerei Ingridai Šimonytei, Landsbergiui, Nausėdai, susisiekimo ministrui nieko baisaus, o valstybė ir paprasti žmonės nukentės. Ir tai jau nekalbant apie sunkumus, su kuriais susidūrė Lietuva dėl migrantų krizės. Be abejo, Lukašenka šioje istorijoje ne šventas, bet reikia suprasti, kad, jeigu nebūtų agresyvaus spaudimo, nebūtų ir migracinio atsako.
O visai neseniai Lietuva sutiko atidaryti savo teritorijoje ne Taipėjaus, o Taivano atstovybę. Galima paskelbti Kiniją strateginiu priešu, nes taip padarė Amerika, galima riboti kinų investicijas Lietuvoje, galima pasitraukti iš "17+1" grupės (Kinija plius Vidurio ir Rytų Europos valstybės) — visa tai Pekinas dar pakęstų. Bet Taivanas jam — raudona linija.
Po minėto Lietuvos poelgio artimas kinų valdžiai laikraštis parašė, kad Kinija kartu su Rusija ir Baltarusija turi nubausti Lietuvą. Praktiniai sprendimai buvo greiti — ambasadorius atšauktas, traukiniai iš Kinijos į Lietuvą stabdomi, lietuviškos prekės Kinijoje daugiau nepageidaujamos. Kitaip tariant, kaip ir Baltarusijos atveju, Lietuvos valstybė ir jos žmonės patiria nuostolių. Bet konservatoriams ir prezidentui tai nesvarbu.
Baigiant, norisi pacituoti Nausėdą: "Aš priklausau kartai, kuri dar prisimena ir tą nelemtą Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną. Prisimenu ir tai, su kokia gėda pasitraukė sovietų kariai po dešimtmečio". O dėl Lietuvos užsienio politikos, kuri pastaruoju metu labiau ne didina, kaip turi būti, o mažina šalies gyventojų gerovę, Nausėdai kartu su konservatoriais ne gėda? Beje, kalbama, kad Lenkijos aviakompanija "Lot" mąsto atnaujinti reisus iš Varšuvos į Minską, o Baltarusijos trąšų tranzitas per Klaipėdą greitai visai sustos...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.